stiklo šukė
perveria kregždės širdį,
suaižėjusią nuo vienatvės ir ilgesio,
jau nebeskauda,
sopėjo tada, kai buvau išduota
lyg kekšė už kelis skatikus,
byrančius pro purvinus pirštus,
meluojat, kad laikas gydo -
jis tik apsitraukia voratinkliu
ir kvailai vėpso iš stiklinės
dėžės su rodyklėm

sustingę kregždės sparnai
begėdiškai nukerpa
dar pulsuojančią liniją,
vadinamą gyvenimu...