Vienatvės mūzos vilojo
Pavogti trupinį šviesos
O mano ilgesys apako
Po prisiminimų lavinos
Vieno kambario dydžio
Ilgesys ir vėl išvydo
Kai juokas virsta dainomis
O žingsniai šokiu
Nesuprasdami kad smilksta
Aklo atminty
Lyg tyčia
Tą dieną kai ilgesys apako
Kitoje gatvės pusėje
Neregys lietė neregį
Nejausdamas kad jie abu akli
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-07 22:42:05
Tekstas dar turi aštrių kampų, bet visuma išties neprasta. Skyrybos atsisakyti neverta, nes jos nebuvimas nepagrįstas ir tekstui jokio subtilumo neprideda. Tiesiog jos labai trūksta.
Vartotojas (-a): patylom
Sukurta: 2011-11-07 22:27:03
Tą dieną kai ilgesys apako
Kitoje gatvės pusėje
Neregys lietė neregį
Nejausdamas kad jie abu akli- užtektų ir tiek. Visa kita atrodo lyg dirbtinai ir apie nieką. Beje, erzino rimas ir šmaikščiai nuskambėjo lavinos kaip šviesos. Paskutinės keturios eilutės išties puikios:)