Pelais kukli pažyra prigimtis,
Kai tau pasiūlo sostą ir karūną.
Į savo laimę akmeniu grimzti,
Nes jos netrokštančių gamtoj, turbūt, nebūna.
Svaigsti savaitę, mėnesį, metus,
Su pagarbiom manierom apsipratus.
Neklausi rytmetį, pavakariais kas bus -
Kai siela neša, kūnas nesikrato.
Net ir po perversmo, žlugimo ir tremties,
Tamsiam kalėjime suvokiant savo lemtį,
Karaliui žuvusiam kaip Dievui tu meldies,
Nes jis karališkai tau leido pagyventi,
Na, o po to - kas būna, tegul bus!
Gali su šypsena net žengt ant ešafoto.
Pasaulis buvo visada žiaurus:
Jis šiandien atima, kas vakar buvo duota.
Už tikrą vertę mokama savim.
Negailint aukso, ašarų ar kraujo.
Kai tu karūną ant galvos jauti,
Vasalų sau malonės nemaldauji.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-07 22:56:09
gilios mintys, ypač patiko paskutinis posmas
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-07 22:46:34
Šitas tekstas ne toks vaizdingas kaip kiti autorės darbai (bet nesakau, jog nevaizdingas). Galbūt todėl, kad sustiprinta didaktiškumo linija.
Tačiau, atleiskit, pamokslavimas nėra pati geriausia priemonė pavergti skaitytoją.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2011-11-07 21:37:42
Antrame segmente šiek tiek kliūna frazė ,,kūnas nesikrato''. Tokiam pakiliam eilėrašty jis nemaloniai nuskamba. Apskritia patiko. Nesukėlė banalumo ar dirbtinumo įspūdžio. Ir mintis patiko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-11-07 15:56:45
Už tikrą vertę mokama savim.
...tikrai taip...gera tema...