Pelais kukli pažyra prigimtis,
Kai tau pasiūlo sostą ir karūną.
Į savo laimę akmeniu grimzti,
Nes jos netrokštančių gamtoj, turbūt, nebūna.

Svaigsti savaitę, mėnesį, metus,
Su pagarbiom manierom apsipratus.
Neklausi rytmetį, pavakariais kas bus -
Kai siela neša, kūnas nesikrato.

Net ir po perversmo, žlugimo ir tremties,
Tamsiam kalėjime suvokiant savo lemtį,
Karaliui žuvusiam kaip Dievui tu meldies,
Nes jis karališkai tau leido pagyventi,

Na, o po to - kas būna, tegul bus!
Gali su šypsena net žengt ant ešafoto.
Pasaulis buvo visada žiaurus:
Jis šiandien atima, kas vakar buvo duota.

Už tikrą vertę mokama savim.
Negailint aukso, ašarų ar kraujo.
Kai tu karūną ant galvos jauti,
Vasalų sau malonės nemaldauji.