Per mano svajones, per kūną
Nurieda rudenio tyla.
Nesiklausau. Nors visko būna.
Aš pasilikusi viena
Girdžiu, kaip aidas atkartoja
Žodžius ištartus, nebylius.
Kai mudu žengėm koja kojon
Saulėtekin visus metus.
Kai buvom mes arčiau viens kito
Ir glaudėmės abiem delnais.
Kai aš sakiau, kas nesakyta.
Saulė lašėjo spinduliais.
Net rudens gruodas mane šildė
Glamonėmis ilgų naktų.
Nuklotas žemėn lapų šilkas
Glaustos dabar už mus abu.
spika
2011-11-06 09:54:29
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-11-07 22:41:04
švelniai nostalgiška )
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-11-07 08:52:48
Švelniai ilgesinga lyrika. Dainoje gražiai skambėtų, su melodija visada ryškiau.
Anonimas
Sukurta: 2011-11-06 22:47:52
Tikrai jaukus toks, tik daugiau savęs ir mažiau jau daug kartų minėto "lapų šilko" :))
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-11-06 18:55:12
Saulė lašėjo spinduliais.
Malonus rudeninis jos lašėjimas...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-11-06 16:26:42
Lašėjo saulė spinduliais... Ir dabar dar laša rudenio tyloj. Mielas eilėraštis.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-11-06 13:48:28
super! Ypač paskutinis ketureilis.
Anonimas
Sukurta: 2011-11-06 11:50:31
Liūdesingai graži atmintis... Rudenėja ir jausmai...