Per mano svajones, per kūną
Nurieda rudenio tyla.
Nesiklausau. Nors visko būna.
Aš pasilikusi viena

Girdžiu, kaip aidas atkartoja
Žodžius ištartus, nebylius.
Kai mudu žengėm koja kojon
Saulėtekin visus metus.

Kai buvom mes arčiau viens kito
Ir glaudėmės abiem delnais.
Kai aš sakiau, kas nesakyta.
Saulė lašėjo spinduliais.

Net rudens gruodas mane šildė
Glamonėmis ilgų naktų.
Nuklotas žemėn lapų šilkas
Glaustos dabar už mus abu.