Mes  šliaužiame, kaip sraigės gyvenimo keliu,
Ridendami Sizifo akmenį, stačiu šlaitu.
Įtraukiame krislą, dūmų saldesnių,
Ir kertam normos siūlus, su vos atšipusiu peiliu.

Nudažom freską, juodai baltu fonu,
Aukojame tamsą – šviesai, dėl gražesnių darbų.
Ir skaitome brailį atmerktom akim,
Taip žvelgiam į sielą normuotom dalim...

Vis griaunam ir statom tas oro pilis,
Kaip Babelio bokštus, svajones, viltis...
Ir merdinti pasaka lietum pasibaigs,
Kai perplaukus Lėtą sudils ir žmogus.