Nunerti iš trapumo sekundės --
Iš plonytės žalios adatėlės
Man per naktį sidabrišką skundės,
Lig žvaigždynų nušvitusių kėlės
Ir, padangę plačiai apkabinę,
Lietumi ilgesingai kalbėjo
Apie saulėj išdžiūvusį vyną,
Kalnuose taką pamirštą vėjo...
O paskui, atsimušę į pasaką
Iš gyvenimo tikro kaip snaigė,
Apsidairė, kad niekas jų neseka
Ir, ištirpę giesmėj, kelią baigė,
Nunerti iš trapumo sekundės --
Iš plonytės žalios adatėlės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-11-08 01:48:52
Pirmosios dvi eilutės – neeilinė soneto puošmena.
Anonimas
Sukurta: 2011-11-06 15:51:46
ypatingomis liaupsėmis nesižavėčiau,
bet tinklai „ištirpę giesmėj“ – ateities penas.
Dar išsilies.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-05 22:53:04
trečio stulpelio 1 ir3 eilutės rimas sutrikęs, o taip skaidrus ir trapus
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-11-05 22:25:28
Iš gyvenimo tikro kaip snaigė,
Koks trapus laikinumas...
Anonimas
Sukurta: 2011-11-05 19:46:43
Pasakiškai gražu...
Anonimas
Sukurta: 2011-11-05 16:57:04
Šis labai vykęs ir gražus )
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-11-05 15:27:08
Trapios akimirkos, kaip voratinkliai...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2011-11-05 15:18:32
Labai gražios eilės. Asmeniškai, gal ir nesu gerbėja, sakykim, (jei tiksliai išsireikšti pavyks) - klasikinio eiliavimo (turi būti itin preciziska) - JŪs tai sugebate.
Šios dienos Jūsų kūrinys, man itin malonus - tiek ritmika, tiek vidumi, tiek juntama erdve, nuotaika... ir, be abejo, poetiškumu. Toks gurkšnis gaivus...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-11-05 09:54:29
Tinklai... vaizdingai - iš kalnų vėjo, nušvitusių žvaigždynų... tokių įprastų Autorei ir nuostabių vaizdinių, įkvėptų minčių ir ypač jautrių nuojautų gimstanti poezija, tarsi subtili vidinė istorija. Taip perskaičiau.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-11-05 08:11:59
Kažkas neapčiuopiamo ir nekonkretaus, bet gražiai išausta ir supinta tarpusavyje.