Nunerti iš trapumo sekundės --
Iš plonytės žalios adatėlės
Man per naktį sidabrišką skundės,
Lig žvaigždynų nušvitusių kėlės

Ir, padangę plačiai apkabinę,
Lietumi  ilgesingai kalbėjo
Apie saulėj išdžiūvusį vyną,
Kalnuose taką pamirštą vėjo...

O paskui, atsimušę į pasaką
Iš gyvenimo tikro kaip snaigė,
Apsidairė, kad niekas jų neseka
Ir, ištirpę giesmėj, kelią baigė,

Nunerti iš trapumo sekundės --
Iš plonytės žalios adatėlės...