SCENA VIII

          Vėl veiksmas automobilyje, kuriame kinologas  Marčius  ir policininkas Fulgentas

KINOLOGAS  Ar tik nepaklydom? Atrodo, kad ne po savo, o po nepažįstamą kraštą keliauju. Lyg pirmą kartą važiuočiau iš Viekšnių. Kad rūkas, prieblanda, tai taip. Bet vis dėlto.
POLICININKAS. Saule leidžiasi apie penktą valandą. Prieš keletą  dienų – valanda anksčiau.
KINOLOGAS. Kai visa tai tik pagal kalendorių, saulei nuo to nei šilta, ne šalta. Sukinėk sau laikrodžių rodykles pirmyn, atgal, o ji  - saulė.
POLICININKAS. Paklausus, Marčiau,  neatrodo, kad tik šunų mokslus baigęs.
KINOLOGAS. Matai? Vėl kažkas kelyje. Bet šį kartą  nors regi, kad šviečia.
POLICININKAS. Abipus kelio  šviečia. Taip, taip, abipus. Kelias laisvas. Bet neskubėk arba  duok vairą man.
KINOLOGAS.  To ir pats norėjau paprašyti.
                  
         Automobilis sustoja. Pareigūnai, atsidarę duris, išeina laukan. Persėsti neskuba.

KINOLOGAS  Turbūt stebiesi, kad taip lengvai atiduodu vairą.
POLICININKAS. Dar neatidavei.  Dar ne už vairo. Pagaliau, net nežinau, kuo galėčiau stebėtis. Katiną, žinoma, užmirškim. Pats  žinai, koks mūsų profesijos žmonių gyvenimas, o aš joje dar iš sovietinių laikų.
KINOLOGAS   Aš beveik netikiu, kad nejaustumei, jog dar kažką turime  automobilyje. Ką? Nežinau, bet kažkas yra.
POLICININKAS. Hm. Kalbi it bobulė anūkėliui pasaką sektų.
KINOLOGAS   Gali būti, kad tau ar bet kam kitam ta būtybė,  neegzistuoja, bet  man ji  esatis-  tegu nematoma, negu neapčiuopiama, bet esanti, jaučiama. Nedaug betrūksta, jog rimtu veidu pasakyčiau- ieškome, Fulgentai,  Švento Petro, o  jis čia , kartu su mumis.
POLICININKAS.   Jis tiek pat su mumis, kaip su manimi kapinių Petronėlė. Smegenyse, Marčiau. Smegenyse.
Bet  kas tokius keleivius begali suskaičiuoti! Kai jie tik mintyse, jų  tiesiog nėra ir... kriukis baigtas arba – basta.  
KINOLOGAS  Jaučiu, kaip tu priimi mano žodžius, bet pagaliau ateina laikas viešai pasakyti, kad bet to - vadinkime  jį - šmėklų pasauliu, manęs čia su  duonele  burnoje jau seniai nebūtų buvę. Paskutinę akimirką - ar kaip čia pasakius - šmėklų pasaulis mane gelbėdavo nuo mirties. Ir taip ne vieną kart. Ir taip jūroje ie sausumoje.  Nežinau, kaip  jam atsidėkoti, bet jeigu aš tikrai vertinu gyvenimą, vadinasi,  esu skoloje.
POOLICININKAS. Na ir būk! O katino ir aš neužmirštu. Bet važiuojam. Galėsime ir automobilyje  taip nuo žiovulio gintis.
  
                                   Susėda  į automobilį. Važiuoja

KINOLOGAS? Į save, Fulgentai, rodau, kaip dvasių pasaulio nepriimtą, bet juo tikintį. Bet jeigu pasirodytų, kad dėl psichinės savo būklės  kalbu niekus,  man vis tiek gera šituo pasauliu tikėti. Nagi paklausyk:
      
Paprašė sapno - nedaviau.
Paklausė lyros -
Pasakiau –
Ne tuo keliu atėjo.
Po pažastim paspaudęs prozą palaikiau,
Kad akys geidulio nejaustų
Ir nereikėtų atsakyti vėl –
Dabar jau trečią sykį – ne!

Nejaugi toks gobšus?

Vėjas, ką radęs - meta, pusto, švaisto.
Ir jūra – gintarą į krantą kelia,
O neretai-  net ir laivus.

Tikiu ir netikiu,
Tačiau jeigu tikrai
Karaliumi įeisiu –
Į išperėtą paukščių lizduose valstybę,
Kaip ją pradžiugint savimi galėsiu?

Pasaulis aiktelėti nesuspėja,
Žodis apžioti mintį -
Kai, regisi, nėra jau vietos žmogui prisiglausti,
Kuomet  net ir kapai į urnas sutalpinti,
Kai brolis brolį nukerta dalgiu,
Per lauką tiesindami ežią –
Kas gali patikėti, kad kažkur
Įkurtuves valstybės švęsim.

O Ašašai! būk sostui muzika,
Dangaus į rūmus pasiųsta
Tu - dieviškumas man.
Jau skrenda gulbė prie tavęs priglusti,
O paskui ją ir gulbinas -
Abu balti.

Tik žilas popierius ant stalo tyli -
It karštą šviną, gerdamas savim...
Bet, ponas Popieriau –
Kaip galima gyventi be valstybės,
Kurios neįveikia mirtis?
O kad slapukė ji
Tai, žinoma -
Ją, paukščių išperėtą,
Dar reikia į Savęsp įkelt.

O Ašašai,
Darbymetis Paukščių Taku
Per dangų plūsta kaip šviesa...


POLICININKAS  O Viešpatie! Tiek išmokti! Taigi visa  knyga.  Bet tos dvi šviesos nepavejamos. Jos tolsta. Atrodė visai arti beesą, bet – ne.
KINOLOGAS  Ir tu jas bandai pavyti?
POLICININKAS. Kodėl - bandau? Ne bandau, bet tai savaime suprantama..