SCENA VII

VIDINIS  O ką, jeigu mes  tyčia –netyčia nusigautume  pas Joną į Griškabūdį. Senokai būta. Knieti ir į bažnyčią, o dar geriau - ir po bažnyčią paspoksoti.
PELĖDA Bažnyčioje  meldžiamasi. Bet gi Visi Šventieji. Manau, ir Jono namai bus užimti jais.
VIDINIS  Ko gero. Bet mums tik į naudą. Nebūsime jiems atskiru rūpesčiu.
ŠVENTOJI  (nuo etažerės) Jeigu manote, kad ir aš skubu ten nuvažiuoti, tai –ne. Linkėjimus, prašau, perduokite, bet ten nevažiuosiu.
PELĖDA. Ogi kas čia dabar- nevažiuosiu. Kas atsitiko, Šventoji?
ŠVENTOJI  Nevažiuosiu. O jeigu, dzieduli ir dėde Vidini,  tempsite prievarta, susirgsiu. Kai tokia, kai serganti - tesu tik  šlamštas ir niekam  nereikalinga.
VIDINI. Kas atsitiko? Bent  jau man neatrodo, kad kažkaip nuskriaudžiau.
ŠVENTOJI  Ha. Neatrodo. Dėdei Vidiniui neatrodo. O tau, Dzieduli? Irgi neatrodo? Taigi, ir man neatrodo, kad  kas nuskriaudė, bet aš ne nuotaka ir po svetimus kampus trankytis nenoriu. Ir nemanau, kad kažkam galėčiau būti palikimu.
VIDINIS  Ak va kaip!
PELĖDA  Žinojau, Šventoji. Ir aš, tavo dziedulis, ir dėdė Vidinis, ir dėdė Jonas taip pat... visi žinojome, kad toks pokalbis bus, tik norėjosi - bent aš asmeniškai – kad jis nutoltų, geriau subręstų. Bet ir dabar netikiu, kad tu, Šventoji, nesuprastume, kodėl mums labai rūpi tavo kuo geresnė ateitis.
ŠVENTOJI  Ar man, ką dabar kalbate, užrašyti?
VIDINIS  Mums  su Pelėda tai nebūtina, o pačiai... Kodėl gi ne? Atmintis visuomet turi bent mažytį krislelį žavesio. Galbūt kada  nors toks krislelis ir tau  į akis sušvis. Na, žinoma, praeitimi. Mudu su dzieduliu jau Anapilio duonelę  valgom ir štai vieną dieną  atsimeni...
ŠVENTOJI   Dar judviejų laukia paskutinis balus, o iki jo toloka. Juodu ant balto įrašyta 2039 metų data.
VIDINIS   Aš apie savo paskutinį nė mur – mur. Tyliu. O dziedulis, na taip, pasireklamavo. Te Dievas leidžia jam sulaukti  tų metų šviesos akyse.  
PELĖDA. Turbūt, Šventoji, prisimeni Harker.
ŠVENTOJI. Ne dzieduli, jos neprisimenu, bet žinau iš kitų kalbų...
PELĖDA: Taigi, buvo  buvo... Nors tiesą sakant, labai nedaug  buvo, bet vis tik buvo. Žinai, kaip mums jos nesinori niekam atiduoti.  Ir šitaip, ir kitaip darome, kad būtume kartu... Ir dar ilgai, matyt, visaip darysime, kad būtų su mumis, tačiau tikrosios Harker jau nebus.

                   Nedidelė pauzė.

Bet apie ką  aš čia? Būna, kad iš smegenų į gerklę įplūsta daugiau, bet gi nevalia, kaip atėjo, taip išleisti. Tik jau nemanykime, kad  Harker galėjusi patikėti, kad jos paskutinis  balius atsiras taip anksti. Aš pagal sveiką  protą  specialiai nukėliau jį kuo toliau, nes sakoma: padėk sau, tai ir Dievas padės. Bet jeigu ir taip, tai bent jau man niekas negeba pasakyti, kad iki anos datos dar marios laiko.
            
                 Vėl nedidelė pauzė

Šventoji, tu nepyk. Pats jaučiu, kad ne tie  žodžiai iš burnos. Štai ir vėl niekaip negaliu pratylėti, kad laike būti  žmogui įdomu tik tuomet, kai  gyveni  energija  trykštantį  gyvenimą.  O dabar jau visos mano dienos kaip nelinksma aimanėlė. Pačiam nesmagu save tokį perskaityti, bet dar blogiau būtų vaidinti.
Na, o tu, Vidini, ko tyli? Ar manai, kad man čia taip paprasta. Kalbu kalbu ir nesugebu pasakyti, kad, girdi, mes, Šventoji, apie tave galvojame, norėdami būti tikri, kad nepaliksime etažerėje po užrakintų namų durų spyna.
VIDINIS  

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
-  Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?

ŠVENTOJI  O apie ką  čia?
VIDINIS  Tai kad nelabai žinau. Kažkokios užuominos. Kažkas tokio, kas įsiterpia į sielą norint pabūti valstybėje, kuri  tavo. Kurioje karalius būtent tu. Ir nugalėti savimi mirtį netgi kitaip negu Kristus. Po Kristaus pergalės  žmogui eikia mirti ir tik tuomet keltis ar būti prikeltam
PELĖDA> Beje, toks dalykas, kad tave į paveldą  atiduosime Jonui iš Griškabūdžio, neįteisintas. Ir žinoma, kad be tavo sutikimo – ten niekuomet ir nebūsi. Ir vykstame  mes  ne dėl to. Varnas Golius turbūt ir tau sakęs, kad  Jonas iš Griškabūdžio užblokuotas. Ateiti pas mus ar kitur negali, tačiau kol kas niekas  nekliudo  mums pas jį nueiti. O ryt? O poryt? Ar kas žino, kaip pasielgs Aukščiausiasis  Pasitarimas...
O ar tu  važiuosi  su mumis  ar ne- spręsk pati.
ŠVENTOJI. Ne, aš nevažiuosiu. O linkėjimus, žinoma, jam  perduokite nuo manęs.