Abu, ir melodija, lyg vilnonė skara už pečių,
Ir ruduo – laikina mūsų siela,
Už mūsų,
Aukštai ir šalia.
Ūkuoti šilai, vakarop, violetinės tolumos,
Žvaigždėms anksti – giliai, šviesioje migloje,
O nesislapsto gamta, leidžia liest savo sielą,
Atsiskleidžia
Laĩkina nuotaika, – tik vėlyvas grybautojas
Tematytų – tarp geltonų lapų vieną.
Mes abu. Kiekvieną akimirką
Visų dienų saulės kartu, kliautys ir slastai
Už jūros kalno žemai, o neužtruks,
Lis mieli lietūs, liūdesiu
Giliau už melodiją pasidžiaugti norėčiau,
Bet negaliu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-10-26 23:14:07
Ūkuoti šilai, vakarop, violetinės tolumos,
...tuode įstabiuose gamtos rėmuose - žmogaus gyvenimas...ir amžinybė... labai labai...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-10-26 17:07:25
Mišelis Legranas... girdžiu
per rudenio lapų kritimą
su vilnone skara ant pečių... :)
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2011-10-26 16:33:55
toli nueita po rudenį vaikštant.
Vartotojas (-a): patylom
Sukurta: 2011-10-26 15:03:10
Giliai lietuviškas: ir tematika, ir sukeltais pojūčiais