Abu, ir melodija, lyg  vilnonė skara už pečių,
Ir ruduo – laikina mūsų siela,
Už mūsų,
Aukštai ir šalia.

Ūkuoti šilai, vakarop, violetinės tolumos,
Žvaigždėms anksti – giliai, šviesioje migloje,
O nesislapsto gamta, leidžia liest savo sielą,
Atsiskleidžia
Laĩkina nuotaika, – tik vėlyvas grybautojas
Tematytų – tarp geltonų lapų   vieną.

Mes abu. Kiekvieną akimirką
Visų dienų saulės kartu, kliautys ir slastai
Už jūros kalno žemai, o neužtruks,
Lis mieli lietūs,  liūdesiu
Giliau už melodiją pasidžiaugti norėčiau,
Bet negaliu