Diena, kitą, trečią... Laikas toks greitas - pats lekia ir mane neša, kad pradeda labiau rūpėti, kaip jį stabdyti, pažaboti, nes keliaujant tokia sparta iki Amen labai netoli ir, išskyrus persižegnojimą,  beprasmiška užsiimti kitais reikalais. Betgi suprantu – reikia, reikia...  „Nagi sustok, besarmati“,- prašau jo mintyse, žiūrėdamas į visus laikrodžius ir tikėdamasis kad nors vienas susipras ir bent meluodamas atsilieps į mano lūkesčius. Bet - ne, lekia, skubinasi, net susikaupimui nepalikdami laiko. Ačiū Dalijos padovanotai lazdai, kad dar leidžia atsispirti, laisviau atsikvėpti ir girdėti, užuojautą  plakančią širdį: pavargai,  pavargai... Bet vienąsyk suabejojęs ir atidžiau įsiklausęs išgirdau ką  kitą, o būtent: ašašai, ašašai...
     - Ašašai? Kas tai?
     Širdis suplakė dar skaudžiau ir žodis „ašašai“ suspurdėjo taip, kad abejonių neliko. Pirmas įspūdis, kad gal bando ištarti kaimo pavadinimą – Ašašnykai, esanti netoli gimtinės, tačiau protas tuoj pat atmetė tokią versiją, nes išgirdau, kai kažkas rašė:

Proza neišbučiuos tikrovės,
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
Pagarbintu supratimu.

     Man tuomet regėjosi, kad visa TIKROVĖ susitelkė būti ten, kur neršiu pasaulį, bandydamas įsiterpti savo būtimi, o  jos branduoliu tegali būti tik šaltinis, nes juk pasakyta: „nestabdyk šaltinio“. Jonui išvažiavus į Griškabūdį, atrodė, kad gyvenimas lyg aprimo, tačiau taip tik atrodė, nes iš tikrųjų gyventi pasidarė sunkiau, o nerimo padaugėjo, bet jis kažkaip netikėtai įslinko į Savęsp(i); atrodė, kad jį trikdo, baido viešuma ir geriausiai jam būti, kai jis nulestas į gilų žmogaus pasaulį, kuomet jį žvaigždėtą, permatomą, giedrą ar niaurų, subjurusį mato tik jo dzievulis, taigi pats žmogus, sukūręs jį savimi. Ir man vis dažniau atrodo, kad išėjimas į Anapilį faktiškai yra išėjimas į Savęsp(i), kuomet pagaliau ryžtingai apsisprendžiama pasilikti jame, gyventi be laikinumo. Mano lietuvių kalbos žodynas charakterizuoja Savęsp(i) kaip pasenusį žodį. Galbūt ne be pagrindo, nes iš tiesų dažniausia į ten išeina neryžtingi, bailūs, bijantis jo seni žmonės. Bet būna ir kitaip... Šieji pernelyg  drąsūs – net nežinodami, o tie nutuokdami tokios būties esatį išeina būti anksčiau.
      Pasirodžius Vidiniui, padeklamavau jam tris atėjusias į smegenis eilutes.
     - Gal žinai, ko verti tokie raštai? Proza, girdi, neišbučiuos tikrovės.
     - Ar abejoji, kad ne taip?
     - Dabar galvoju, kaip įvykdyt pažadą ir kitaip atversti noveles, kurios dar neseniai vadintos Astės novelėmis.  
     - Man regis, kad taip ir reikėję palikti. Betgi dėl durnos galvos ir kitiems  vargas. Bet -ne! Žinau, ką darau. Svarbiausia, kad ir Šventoji pučia į tą pačią dūdelę, - ramiai kalbėjo Vidinis jau gerai apmąstytus dalykus. - Žinoma, gražu, kad Astė ir Harker tampa artimesnės. Betgi visas Astės  noveles ji jau pasiėmusi ir dėl to nepriekaištavo, kad į tokį aplankalą  sudėtos. Man ir dabar regisi, kad nupiešti Astę buvo svarbiau, negu išgirsti pirmą Harker eilėraštį- girdi, debiutavo, debiutinis, prašom vadinti poetę... Na maždaug.
     - Taip, jai debiutas, bet svarbiau, kad mums programinis orientyras. Regisi, kad pirmą kartą savo veiklą planuoju orientuodamasis į kažkokį planą. Tai nereiškia, kad susikaupiau, kad mažiau pavojaus būti šen ten ir kur nereikia. Bet nors žinau, ko ieškau.  
    -  Nepeikiu tokio darbo. Man smagu, kad mūsų jausenoje arba, sakykime, supratimuose atsirado Harker tylos jūra  arba kitaip- Harker tyla, - nei pagirdamas, nei papeikdamas šnekėjo Vidinis: - Manau, kad būtent  labiausiai to reikia, kad kaip piligrimai apvaikščiotume ir kitus dalykus, kuriuos į įvardijusi. - Pirmiausiai norėtus pamatyt jos  vardu pavadintą šaltinį.  
     -„ nestabdyk šaltinio,// tegu srūva pirštais // tegu gaudo šviesą...“  Taip, bet kaip tai padaryti?
     - Va klausei manęs, ar ką girdėjęs apie prozą , kuri negali išbučiuoti tikrovės.  Taigi girdėjęs ir nieko geriau nesugalvojau kaip:

Kiek daug dar nežinios,
Kai pirmą žodį patiki poemai.
Niekas į plūgą, žinoma, nekinko,
Bet neišnyksta tylūs reginiai...

Pasiimu, šalele Ašašai,
Tave į pasaką,
Į paskutinį savo triūsą —
Ant rankų pakeliu, kaip vyturį dangus
Ir laiminu -
Šalele, būk!   

     - Vidini, kaip tu pasakei? - net kilstelėjau sunkų užpakalį: - šalelė Ašašai? Nagi, prašau, pakartok. Iš kur tokią ištraukei? Nepatikėsi, bet ir aš jos vardą žinau. Tik nežinojau, kad ji šalelė. Maniau, kad  kažkas iš Savęsp(i) guodžia, užjaučia, girdi - pavargai, pavargai,   bet geriau įsiklausęs, aiškiausiai girdėjau: ašašai, ašašai... O dangau, betgi kas atsitikę, jeigu jau bent mudu du ją žinoma...
     - Aš, Pranuci, visai netikras, kad ten šalelė, bet įsitikinęs, kad Harker šaltinis ten, ir visai nesvarbu- ar danguje jis, ar požemių karalystėje, dar kur.
     - Ir tu ruošiesi parašyti poemą? Manai, kad tikrovę įmanoma išbučiuoti poezija.
     - Sakiau , kad nieko nemanaui, bet jeigu kažkas atsimena, kad esu Vidinis ir kažką pasako, tai kodėl turėčiau neišgirsi.
     - Gal čia kalbama  perkeltine prasme ir  mudu tą šaltinį jau matėme.  Kalbu apie Česukų piramidę. Ar bent tą  vietą, kur ji pastatyta,- pasakiau, ką  jau ne kartą buvau pagalvojęs. Vidinis nei neigė, nei pritarė tokiai spėlionei. – Ką gi, linkiu sėkmės! O gal tai pradinis impulsas į tikslą. Juk vien mintimis tampomas Anykščių Puntukas yra pats sunkiausias žmogui darbas. O gal, Vidini, tai ir poemos bent pradžia atsiras. Beje, sveikink Daliją, o mylima  šalele Ašašai. Šiandien jos  gimtadienis.
     - Ačiū. Bet dėl to, Pranuci, nesirūpinki,- jaunai atsiliepė Vidinis ir Dalijos dovanota lazda taip stuktelėjo į grindis, kad net erdvė suskambo.