Kol šalna dar nežydi laukuos

Po rudens nutapytu dangum
Saulėlydis merkiasi tyliai.
Jau einu. Paskubėsiu vidun,
Kol manęs tu dar nenuvylei,

Kol šalna dar nežydi laukuos,
Dar nebarsto putinas uogų.
Ilgesys man užmigti neduos –
Vėl sielą atveriu nuogą...

Ašaroja ilgi vakarai,
Atmintis lyg prieblanda plaukia.
Kur padėti mintis nežinai...
Gal nueiti man į palaukę

Paklausyti rudens darganos,
Begalybėn šaukiančio skrydžio...
Šaltas vėjas man švilpaus, dainuos
Ir šnabždės – aš taip tau pavydžiu,

Jaukios tavo namų šilumos
Ir svajonių, plaukiančių tyliai...
Pasislėpsiu. Ir nieks nežinos,
Kad, širdie, dar kartą nuvylei.

Kad ir aš išskridau jau toli,
Vieniša, žodžius tavo kartoju.
Ir žvaigždėta naktis nebyli,
Lyg katinas, glaustos prie kojų.
spika

2011-10-22 09:30:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2011-10-22 23:16:31

Sulauksim ir šalnos žydėjimo. Gražūs pastebėjimai po rudens nutapytu dangum.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2011-10-22 12:02:05

ir man norisi nueit į palaukę, kad galėčiau matyti tokį rudeninį vaizdą, koks čia taip gražiai lyriškai aprašytas. Geras darbas- lyg paveiksslą matau...

Vartotojas (-a): skroblas

Sukurta: 2011-10-22 09:47:31

Šalna ir žydi, nuostabus sugretinimas. Labai patiko.

Anonimas

Sukurta: 2011-10-22 09:37:02

Ir kada gi tie putinai barstys uogas )