Po rudens nutapytu dangum
Saulėlydis merkiasi tyliai.
Jau einu. Paskubėsiu vidun,
Kol manęs tu dar nenuvylei,

Kol šalna dar nežydi laukuos,
Dar nebarsto putinas uogų.
Ilgesys man užmigti neduos –
Vėl sielą atveriu nuogą...

Ašaroja ilgi vakarai,
Atmintis lyg prieblanda plaukia.
Kur padėti mintis nežinai...
Gal nueiti man į palaukę

Paklausyti rudens darganos,
Begalybėn šaukiančio skrydžio...
Šaltas vėjas man švilpaus, dainuos
Ir šnabždės – aš taip tau pavydžiu,

Jaukios tavo namų šilumos
Ir svajonių, plaukiančių tyliai...
Pasislėpsiu. Ir nieks nežinos,
Kad, širdie, dar kartą nuvylei.

Kad ir aš išskridau jau toli,
Vieniša, žodžius tavo kartoju.
Ir žvaigždėta naktis nebyli,
Lyg katinas, glaustos prie kojų.