Jono iš Griškabūdžio dejonė „o-jo-jo! Šv. Pranciškau, ateik ir tu...“, atrodė suprantama ir Šventai knygai, ir man su Vidiniu, bet per ją, regis, skaudžiau pajutome, kiek dar ilgai reikia šiame pasaulyje pabūti, kad buvusios „Astės novelės“ persikūnytų į kitą darinį, dėl kurio nereikėtų žibinti gėda akių ir kad būtų akivaizdu, jog joms gražiai pritinka  pavadinimas „Nestabdyk šaltinio“.  
     - Harker labai geidė, kad mudu su Cieksu nuvažiuotume į Kaliningradą. Taip ir parašė: “Džiaugčiaus, jei Jums pavyktų suvažinėti į Karaliaučiaus kraštus. Mažai mes žinom apie tą tolimą žemę...“
     - Kaliningradas su jo kraštu netoli, o Karaliaučius... Jis oi, kaip toli ir – plius - vis tolsta, o mums jau nelengva net vieną novelę išklausyti, - pasakė Vidinis ir žvilgterėjęs etažerės  pusėn: - Jau maniau, kad tave permatau kaip švarų lango stiklą, o tu... Taip, suprantu, kad kažkaip reikia nukeliaut dar į tolimesnes žemes, kad va taip - ir vėl kartu ir su Harker, ir gal su Aste. Atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad ne taip. Kita vertus, sakau: „ ir gal su Aste\" , - truputį mįslingai pakalbėjo Vidinis. Bet toks jos mįslingumas, matyt, tik man ir Jonui iš Griškabūdžio, nes Šventoji nepalaukdama:
     - Nepaslaptis, ponai, kad esu kitokios, ne biologinės prigimties, bet va jaučiu, kad ir manyje pradeda skaudėti. Ir ką daryti? Man labai norėjosi, kad išgirstumei taip surežisuotą šią novelę. ymą. O jeigu dar atviriau, tai atleiskit, bet norėčiau, kad ir jums skaudėtų. Visa man žinoma  Harker poezija yra sutalpinta aštuoniolikoje eilėraščių. Ir visa ji skaudanti.
     - O tik pažiūrėkite, kiek daug jos poezijoje daugtaškių ... iki taško.  Na taip, atrodo, kad patikimai suskaičiavome, kiek  jų pirmajame  eilėraštyje, bet pasimetame negebėdami, nesuvokdami, kokiais tekstais juos iššifruoti, - lyg sau, lyg ir kitiems prabilau, bet niekieno  nepatrukdytas, keblinau toliau, net nenutuokdamas, kad jau įeinu į vaidinimą: - Sakau, ar kas bandėme suskaičiuoti daugtaškius iki taško? Negi skubėsime teisintis, kad užmiršome ar pasirinksime dar lengvesnį būdą- esą, tai jos pačios kaltė - surinko, sudėjo į saują, uždegė, o pelenus išpustė:

nebėr ribos tarp esamo ir menamo
ištirpo lyg ašara vaško
pučiu nuo delno
daugtaškių
pelenus
sau pasiėmusi
tašką

     - Beje, pastebėkite- visame  jos trijų dalių eilėraštyje „Sau tik tašką“- nei vieno daugtaškio. Tačiau nėra ten ir taško. Suprantate? Nėra.
     Tylai, neskubėdamas nusiėmiau nuo kaklo grandinėlę su pakibusiu ant jo kryželiu, atidariau kaip dėžutę ir atsargiai iš jos išgavau amuletą. Nežinia, ko laukė Jonas su Vidiniu, o gal ir Šventoji, bet manau, kad tikrai ne bukai nudrožto, per dažnus ėmimus ir tarp pirštų, nutrainioto, praradusio geresnę  išvaizdą pieštuko. Bet ir  matydami, nenorėjo patikėti. Įdėtas į kryžių, pasitelkiant Jėzų Kristų į apsaugą, o... Viešpatie, kaip taip galima!
     - Pieštukas? Na jau radai ką prie Dievo glausti...
     - Nepeik, Jonai. Aš juo nupiešiau Astę.
     Šventoji, sužybsėjusi ugnelėmis, po ilgokai užtrukusios pauzės pratęsė novelės „Visų Šventųjų naktį“ skaitymą. Ir vėl girdėjau Astę, girdėjau save:

     \"Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio  jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

     Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl  kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios  galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
     - Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
     - Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
     - Bet...
     - Skauda, baik darbą, Pelėda.
     Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
     - Prašau,  meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
     - Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu  Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
     - Rašyk, dzieduli.
     - Ką rašyti?
     - Ką pradėjai.  Baik rašyti eilėraštį
     - Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
     - Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.\"
  
  Vėl pauzė. Bet šį kartą trumputė. Niekas nedrįsome išeiti iš įsruvusios Harker Jūros tylos. Bet jautėme, žinojome, kad vis dėlto Astei ir Harker pavyko susitikti pirmojoje novelėje. Ne tuoj pat, ne tada; tik dabar,  po beveik ketverių metų, bet vis tiek, pasak Harker tep cykiai gera...