Rudens elegija (sonetų vainikas)

15

Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą,
Šį išskirtinį laiką tarp dienos – nakties.
Ir baltas virpesys aukštyn, aukštyn vis kyla
Kartu su paukščiais, susiruošusiais išskrist.

Štai, vėlei puošias medžiai, ryškiai padabinti,
Tarsi drugiai spalvoti ant žalios žolės,
Kada rudens kvapai, naujom varsom sukrinta,
Man šitaip noris vėl sugrįžti atgalios,

Sustot, praeitų metų naštą nusimetus –
Užsimiršimo pilką skraistę nuo akių
Ir vėlei suktis, suktis, suktis lyg verpetuos –
Senuos prisiminimuos tų svaigių dienų.

Bebrėkštančioj aušroj visai kitaip atrodo...
Vėlei, praeitie, man tikrą veidą rodai.
spika

2011-10-14 10:47:53

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2011-10-14 20:33:02

Daug subrandintų jausmų, švelnaus ilgesio, gražių prisiminimų ir gamtos vaizdų įpinta į sonetų vainiką. Gražus vainikas.

Anonimas

Sukurta: 2011-10-14 16:02:15

pakilo ir suvirpėjo )

Vartotojas (-a): gulbinas

Sukurta: 2011-10-14 12:15:56

Vėl, praeitie... Atrodo, vieno skiemens paskutinėje eilutėje kaip ir nereikėtų...

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2011-10-14 11:42:45

Panaikinau vienetuką apačioje, gal nesupyksit.
Gražiausias vainiko žiedelis - sveikinu užbaigus ciklą! :)