15

Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą,
Šį išskirtinį laiką tarp dienos – nakties.
Ir baltas virpesys aukštyn, aukštyn vis kyla
Kartu su paukščiais, susiruošusiais išskrist.

Štai, vėlei puošias medžiai, ryškiai padabinti,
Tarsi drugiai spalvoti ant žalios žolės,
Kada rudens kvapai, naujom varsom sukrinta,
Man šitaip noris vėl sugrįžti atgalios,

Sustot, praeitų metų naštą nusimetus –
Užsimiršimo pilką skraistę nuo akių
Ir vėlei suktis, suktis, suktis lyg verpetuos –
Senuos prisiminimuos tų svaigių dienų.

Bebrėkštančioj aušroj visai kitaip atrodo...
Vėlei, praeitie, man tikrą veidą rodai.