Ateik klevo lapais, kol vėjas natų neišbarstė.
Širdis syvais gyvenimo melodiją lieja,
Dalina rieškučiais iškrendantiems lauknešėlius.
Lyg turtą metų liepsnoj rudens darganas šildo.
Tik dūmai į nebūtį, tarsi krentantys lapai,
Laiškai neskaityti akis graužia - be ašarų.
Dangus nusileidžia iki šaknų lietaus lašais apkabina
Širdgėloj vakarėjančių tolių, dylančių glėby.
Nė vieno šalia,- stovintys vėtrose supasi be lapų.
Tiek daug laiškų į niekur aistra paskandino.
O šitiek žaliuota, o šitiek būta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-10-14 21:23:29
>Ateik klevo lapais, kol vėjas natų neišbarstė.
Širdis syvais gyvenimo melodiją lieja,
Dalina rieškučiais iškrendantiems lauknešėlius.<
kalbama pajaustai ir įtikinamai.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-14 11:45:41
Atgrasi poetizmų gausa.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-10-14 11:25:00
Pirma eilutė labai spalvinga ir muzikali.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-10-14 00:52:53
Pakylėta proza galėtų linkti ir į esė pradmenis...
Anonimas
Sukurta: 2011-10-13 23:25:49
nostalgiškas, jautrus, suvirpino )
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-10-13 23:01:24
Šiltos , lyriškos ir tokios artimos eilės mano sielai.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2011-10-13 22:03:05
rudenio lyrika šildo... :)