Ateik klevo lapais, kol vėjas natų neišbarstė.
Širdis syvais gyvenimo melodiją lieja,
Dalina rieškučiais iškrendantiems lauknešėlius.
Lyg turtą metų liepsnoj rudens darganas šildo.
Tik dūmai į nebūtį, tarsi krentantys lapai,
Laiškai neskaityti akis graužia - be ašarų.
Dangus nusileidžia iki šaknų lietaus lašais apkabina
Širdgėloj vakarėjančių tolių, dylančių glėby.
Nė vieno šalia,- stovintys vėtrose supasi be lapų.
Tiek daug laiškų į niekur aistra paskandino.
O šitiek žaliuota, o šitiek būta...