14
Vėlei, praeitie, man tikrą veidą rodai,
Iškeldama į šviesą pamirštus jau jausmus.
Širdis žydėjo... Ak, kaip žydėjo sodai,
Žadėję begalinės meilės metus ilgus.
Tu man sakei dar – aš niekad nepamiršiu
Šitą rasos dvelkimą, su saulės spinduliais.
Jei tu numirsi, tava erdve pavirtęs ,
Su tavimi aš būsiu, kartu ir amžinai...
O, kaip tada man skambėjo tavo žodžiai!
Ir priesaiką tą mūsų šventą –vis dar girdžiu...
Prabėgę metai gyvenimui parodė
Mūsų sąjungą – svajingų ir trapių vilčių.
Maudžiantys jausmai giliai širdy sukyla,
Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą.
spika
2011-10-13 12:38:35
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-10-14 08:05:21
Širdinga, kaip visada, natūralia minčių tėkme amžinai neišsakomo ilgesio lyrika, maudžiantys jausmai prasmingą mintį čia įtaigiai iškalba ir, atrodo, nusiramina:
Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą.
Dėl ritmo, tiesiog sukeisčiau kai kuriuos žodelius:
Iškeldama į šviesą jau pamirštus (jau) jausmus/
Tu man sakei dar – aš niekad nepamiršiu
(Šitą) rasos dvelkimą šitą, su saulės spinduliais.
Ir
Mūsų sąjungą – svajingų ir trapių vilčių. > pagal mane, dviskiemenis žodis čia būtų geriau -
O jeigu – Mūsų saitą...
Anonimas
Sukurta: 2011-10-13 23:22:08
brandumo skambesys ir šventa tyla sužavėjo )