14

Vėlei, praeitie, man tikrą veidą rodai,
Iškeldama į šviesą pamirštus jau jausmus.
Širdis žydėjo... Ak, kaip žydėjo sodai,
Žadėję begalinės meilės metus ilgus.

Tu man sakei dar – aš niekad nepamiršiu
Šitą rasos dvelkimą, su saulės spinduliais.
Jei tu numirsi, tava erdve pavirtęs ,
Su tavimi aš būsiu, kartu ir amžinai...

O, kaip tada man skambėjo tavo žodžiai!
Ir priesaiką tą mūsų šventą –vis dar girdžiu...
Prabėgę metai gyvenimui parodė
Mūsų sąjungą – svajingų ir trapių vilčių.

Maudžiantys jausmai giliai širdy sukyla,
Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą.