Santrauka:
... taip smagu rudenėly...
Rytais rodos šalna.
Širdyje- nežinia...
Kaip toli ta gegužė!
Tu man ranką paduok.
Tyliai tyliai dainuok.
Dar neatėjo žiemužė.
Nors pavargę mūsų kojos,-
lėtai žengiame taku.
Mūs pramintas jis vingiuoja.
Jaunystė tuo taku
seniai jau išskubėjo.
Aš ją sutikt čia tikiu.
Čeža lapai. Einam taku.
Gervių skrydį seku.
Taip smagu rudenėly!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-10-13 22:39:51
norisi uždainuoti
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-10-13 15:15:04
Gražiai pasipriešinta kalbininkų „perlenktai lazdai“ – gegUžė (o ne gEgužė ar gegužĖ)! Didelė už tai Jums pagarba.
O štai „pavargę mūsų kojos“ –> gal vis tik pavargusios kojos?
Rudenėly (sutrumpintas vietininkas, vietos aplinkybė) –> rudenėlį (galininkas, laiko aplinkybė numanoma)
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-10-13 10:08:41
Lengvas kūrinukas, turėtų skambėti dainuojant