Jonas iš Griškabūdžio rengėsi sugrįžti atgal - nors, girdi, namai ne lašiniais dengti, bet ilgesniam laikui palikti žmoną pavojinga – ne vienuolė gi. Kita vertus, nevalia užmiršti, kad trečią dieną svečias pradeda dvokti.
     - Nenusišnekėk, Jonai. Dėl žmonos tikriausiai teisus, o mudu su Pranuciu seniai nepripažįstame, kad galėtum būti svetys. Savas kaip rankos pirštai. O ir pasirodai lyg nujausdamas, kada labiausiai reikalingas.
    Jonas šyptelėjo, atgniaužė kumštį į delną su išskėstais pirštais, vėl užgniaužė.
     - Sakyk, Vidini... Gal teisus, gal - ne, - prigesino balsą, - bet man atrodo, kad judu abudu vengiate minėti Astę. Kodėl? Ar manote, kad... Labai prašau, nepyk! Aš puikiai atsimenu, kad Pelėda ją nupiešė būtent Visų Šventųjų naktį.
     - Ar skaitęs „Astės noveles“?
     - Irgi, mat, klausimas! Tik gal ne visas ir, žinoma, seniai. O „Visų Šventųjų naktį“ net prisimenu ir žinau, kai dziedulį  dvasia – ne dvasia paprašiusi nupiešti ją ir taip atsiradusi Astė. Jos abi – Harker su eilėraščiu, kaip debiutantė, o Astė, išeinanti iš dvasios, nors viena kitai nepažįstamos, bet mūsų aplinkoje pasirodžiusios vienu laiku.
     - Vien tai, kad  yra „Astės novelės“, kad jas galima perskaityti, jau nereiškia, kad mudu vengiame  minėti ją, - pasakė Vidinis ir  jau knygai ant etažerės: - Šventoji, ar labai sunku surasti „Visų Šventųjų naktį“.
     - Paskaityti?  
     - Girdi, ji jau siūlosi paskaityti. Ak, Jonai, net pats nesuvokiu, kiek daug kartų esu ją gyręs, o nepavargstu tai daryti. Kaip atsiliepsime į jos pasiūlymą? – pasiteiravo Vidinis.
     - Betgi Šventąją seniai beskaitančią girdėjau. Mielai tai padarysiu,- pažadėjo Jonas.
     - Liūdna, kad taip – „seniai girdėjau“, - atsiliepė Šventoji knyga ir sumirksėjo šviesomis, bet netrukus ugnelės užgeso. - O kur dziedulis? Dziedulio nematau.
     - Ar be jo nemoki skaityti?
     - Žinai, kad moku, dėde Vidini, bet šis skaitymas kitoks. Labai kitoks. Jis jau turėtų pasirodyti. Minutėlę lukterėkime.
     Laukti nereikėjo net ir tiek. Jau buvau tarpduryje ir girdėjau taip pasakytus Šventosios žodžius. Ir Vidinis, ir Jonas iš Griškabūdžio, matyt, labiau buvo užsiėmę savimi ir neišgirdo Šventosios balse įtampos, laukimo, nerimo, vilties, dar kažko, kas įeina į savijautos racioną, kuomet ryžtiesi, kad ir nedidelei, bet naujovei. Aš irgi atnešiau, mano supratimu, nemenką naujieną. Tiesa, Šventoji ją jau žinojo, kaip ir aš žinojau, kokios priežastys kaitina jos kraują ar dirgina nervus.
     O pradžioje būta taip:
     - Dzieduli, kai visi išeis, tu pasilik. Noriu kai ką tik tau pakuštėti.
     - Betgi žinai, kad kuštukai namus gadina.  
     Neilgai galvojęs, paėmiau Šventąją  nuo etažeres ir išėjau, kaip dažnai būdavo - pasivaikščioti.  Kai spalis, kai lauke bjaurasties daugiau, išeiname rečiau, bet toks poreikis neatslūgsta.
     - Kas atsitiko? Kuštėk.
     - Sakiau, kad surankiojau visas Astės noveles?
     - Aš, regis, net padėkojau.
     - Manau, dzieduli, kad jas galima apipavidalinti ir tuomet išnyktų dar vienas daugtaškis iš Harker eilėraščio. Lig šiol abejojau, ar visas jas surinkusi, bet abejonės jau nereikalingos. Pirmoji jas pradėjusi rinkti Harker.
     - Harker? – net stabtelėjau, - Labai prašau. Sigitos vardą turėtume minėti labai atsargiai.
     - Kodėl - „labai atsargiai“? Nepersistenkime. Kai žmogus yra, vadinasi, yra. O juk Harker yra. Apie save irgi rašo: „Tiesiog esu ir tai yra gerai“    
     - Ar kas sako, kad negerai?
     - Ar kas sako?- perklausė Šventoji, priekaištingai pažiūrėjusi į mane, paskui į Dalijos padovanotą lazdą:- Ui, kaip negerai, kai pradedama vilkais staugti, o juk  bet kokiu atveju galėtum pasistengti ir pasakyti: „esu ir tai yra gerai\",- tačiau į platesnes lankas, kur žmones staugia vilkas, nesileido.
     - Trisdešimt šešios „Astės novelės\" įrašytos į jos, Harker, labiausiai mėgstamų kūrinių sąrašą. Tai turbūt reiškia, kad jį nesupyks, jeigu mes nevengsime patys pasiskaityti ir kitiems paskaityti.
    Nelabai supratau, kam Šventajai prireikė kalbėti būtent apie „Astės noveles\", bet netikėtai užkluptas labai vėlavusios žinios apie Harker mirtį daug ką keitė mano supratimuose. Kažkodėl net pagalvodavau, kad reikia atsisakyti Astės novelių, visai užmirštant jas arba kažką daryti, kad jos būtu ir Astės, ir Harker. Toks poreikis plėtėsi, augo, bet reikalai dėl to iš vietos nepajudėjo.
     - Manai, kad „Astės noveles\" reikia perrašyti?
     - Gal taip, gal ne – nežinau, bet perrašant irgi reikalinga sveikata, kad nebūtų blogiau. O aš kalbu, dzieduli, apie tai, kaip galėtume padėti išgirsti Harker mėgstamiausius kūrinius. Ir jai, ir sau, ir argi pasakysi, kam dar – žinoma, kad ir Vidiniui, ir Jonui iš Griškabūdžio, ir varnui Goliui, ir raidėms Atei, Betei bei Jotui... Manau, kad į tokį sąrašą reikėtų įrašyti visus autorius tų kūrinių, kuriuos Harker pažymėjusi kaip labiausiai mėgstamus. Ir, žinoma, pirmiausia  St_t_s, Bedsparnį angelą ir Cieksą Žalbungį, į kurius asmeniškai rodžiusi kaip jos mėgstamiausius žaliažolius poetus.

...man už
          nuotaikų
                naštą
                    atleiski
ir nekaltink
      savęs
          jei nurimt
                    negaliu
aš į dieną
    šią
        mūsų - - -
                
                klydimo

atėjau gan
              duobėtu
                        keliu
tu tyloj
        nebeslėpk
            savo
                    jausmo -


žodžiams
      gimstant
            sprendimų
                skausme -


atėjau
        čia
          randuotas
                    dulkėtas
paklaidinęs
      vienatvę - - -
            likimo
                  šauksme...

(„man už nuotaikų naštą...“
2008-02-09  
st_a_s)

     - Kodėl manęs neįvardiji?
     - Tu, dzieduli, dar reikalingas mano eksperimentui.
     - Gerai, Šventoji. Kalbėk, kas ant seilės užeina, bet labai nekantru, ką tu sumaniusi. Ir kalbėk garsiau, ne kuštėdama.

     (...) Atgal sugrįžome tylėdami. Atsargai padėjau Šventą knygą jos įprastoje vietoje  -  ant etažerės aukščiausios lentynos. Šyptelėjau ir dėkojau:
     - Ačiū tau. Mielai paklausysiu dar kartą. Kad ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio.
     - Ar jie trukdo?
     - Žinai gi, būdami su mano raštais, mėgsta replikuoti. Ir tai normalu, bet Astės novelėse yra dalykų, kad aš nenoriu, kad kas prie jų burnotų kaip man nepatinka. Na, o Vidiniui ir Jonui pasakysiu, kad ateitų paklausyti.
     - Tą pati padarysiu. Man lengviau.  Nes paprastai, kai mano siela ko nors labai  panori, žiūrėk, lyg pasakos lydekai paliepus – jie, tie mano norai, išsipildo. Atsišaukia, atsiliepia. O Vidinis su Jono jie labai savi,- pakalbėjo Šventoji ir iš tikrųjų dabar surastas vaizdas, kaip lydekai įsakius: abu juos- ir Joną, ir Vidini, suradau
įsitaisiusius krėsluose ir pasirengusius išklausyti Šventosios skaitomos Astės novelės „Visų Šventųjų naktį.“
     - O! vilką  minim vilkas čia,- apsidžiaugė Jonas, kad nereikės gaišta laiko, paieškant Pranucio...
     - Ateik, dzieduli, čia. Tavo vieta prie etažerės,- pakvietė Šventoji.