Tu ateini tik žiemą, savo mažais, lediniais pirštukais apkabini medžius.
Tavęs belaukiančios gėlės – nuvysta.
Ir taip kasmet... Po truputį sirpsta putino uogos, jos laukia. Kaip ir aš.
Aš tavęs nebijau! Mama man numezgė storą šaliką, galbūt jis teikia man stiprybės.
Rankose laikydama puodelį džiovintų mėtų arbatos stebiu tavo apkabintus medžius. Ir taip kasmet...
Tik mamos smilkiniai vis labiau bąla. O ir tėtis, jau nebekinko arklių kelioniai į mišką. Nebepajėgia. Ir nuo šiol taip kasmet.
Bet tu visvien ateini, ir vėl iš naujo: nuvysta gėlės, nusirengia medžiai, džiovinu mėta – šaltiem žiemos vakaram. Kaip ir kasmet...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-11-05 15:45:58
kelioniai - kelinei*
Galvojau, kad pabaigoje bus kažkas tokio, tačiau nebuvo. Gražiai pastebi detales, tačiau kaip tokiam mažam tekstukui, tai per daug kartojimų yra. Reiki išgryninti ir galbūt net į kitą formą talpinti - eilėraštį. Pamąstyk :) sėkmės!
Vartotojas (-a): medutis
Sukurta: 2011-10-11 18:08:13
ačiu :)
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2011-10-11 08:43:57
gražus laukimas-
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2011-10-10 22:35:11
Koks vaizdingas trumputis gražus kūrinėlis. Paprastas ir toks nuoširdus. Bet man taip pasirodė. Ir įkvepiantis.