Tu ateini tik žiemą, savo mažais, lediniais pirštukais apkabini medžius.
Tavęs belaukiančios gėlės – nuvysta.
Ir taip kasmet... Po truputį sirpsta putino uogos, jos laukia. Kaip ir aš.
Aš tavęs nebijau! Mama man numezgė storą šaliką, galbūt jis teikia man stiprybės.
Rankose laikydama puodelį džiovintų mėtų arbatos stebiu tavo apkabintus medžius. Ir taip kasmet...
Tik mamos smilkiniai vis labiau bąla. O ir tėtis, jau nebekinko arklių kelioniai į mišką. Nebepajėgia. Ir nuo šiol taip kasmet.
Bet tu visvien ateini, ir vėl iš naujo: nuvysta gėlės, nusirengia medžiai, džiovinu mėta – šaltiem žiemos vakaram. Kaip ir kasmet...