Nutvilkdė širdį - išdavystė,
Mėnulio peizažu tolumos subolavo.
Nei skausmo, nei aimanos.
Baltaveidė saldžiu sirupu lyžtelėjo,
Apvyniojo - rodos, su visam.
Paukščiai kitam pasauly aidu sparnais moja.
Sušukčiau, pakviesčiau - baimė sustingdė:
Dar toji, boluojanti saldumu įslinks lyg gyvatė.
Tyliu vėjyje... plaukia toliuose mintys
Ir taip gaila laisvės, gėlėse užgimusios,
Žodžiuose panardintos brydės į dangų.
Ašaros ilgesio upeliais nusidriekia mėnulio taku.
Prasmegusi sausroj bangų mūša atgalios sugrįžta.
Žodžiai gydo, žodžiai išduoda...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-10-09 04:05:24
Gyvas ir toks išgyventas žodžių verpetuose, kurie ir gydo...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-08 22:58:29
Susidėvėjusių detalių konstruktas.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-10-08 20:42:55
Žodžiai gydo, žodžiai išduoda...
...tikrai taip...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-10-08 20:37:44
baltaveidė - tai viskas apie išdavystę ...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-10-08 20:18:07
Jausmų proveržis... :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-10-08 18:48:09
Žodžiai- tai mes patys, mūsų vidinė išraiška, vaizdinga kalba.
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2011-10-08 16:12:25
Tyliu vėjyje... plaukia toliuose mintys...
Anonimas
Sukurta: 2011-10-08 12:01:03
Išduoda veiksmai, žodžiai ne visad...)