Nutvilkdė širdį - išdavystė,
Mėnulio peizažu tolumos subolavo.
Nei skausmo, nei aimanos.
Baltaveidė saldžiu sirupu lyžtelėjo,
Apvyniojo - rodos, su visam.
Paukščiai kitam pasauly aidu sparnais moja.
Sušukčiau, pakviesčiau - baimė sustingdė:
Dar toji, boluojanti saldumu įslinks lyg gyvatė.
Tyliu vėjyje... plaukia toliuose mintys
Ir taip gaila laisvės, gėlėse užgimusios,
Žodžiuose panardintos brydės į dangų.
Ašaros ilgesio upeliais nusidriekia mėnulio taku.
Prasmegusi sausroj bangų mūša atgalios sugrįžta.
Žodžiai gydo, žodžiai išduoda...