8
Man šitaip noris vėl sugrįžti atgalios,
Nors mintimis pabūt, kur aš buvau laiminga.
Užmerkusi akis. Ir toliuos mėlynuos
Man žydi obelys ir žiedlapiais vėl sninga.
Siaurutis takas veda link sraunaus vandens,
Ramunių pievoje paskendusi svajoju…
Kaip vėl norėčiau aš sugrįžt, tenai gyvent –
Tik mano ilgesys man glaudžiasi prie kojų.
Ir tyliai, tyliai kalba medžiai primiršti,
Dabar, turbūt, jie siekia aukštą, gilų dangų.
Taip bėga metai man šioj žemėje skirti.
Krūtinėje girdžiu širdies plakimą tankų.
Kaip gi laiką, nugyventą, man numetus
Sustot, praeitų metų naštą nusimetus.
spika
2011-10-07 10:57:23
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-09 00:31:21
daug cukruotų trafaretų.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-10-07 22:05:14
vaizdingas, įtaigus. Puikus darbas. Pavydžiu autoriams, kurie sugeba kurti sonetų vainikus,juk tai prieinama ne kiekvenam.Bravisimo!
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-10-07 22:02:53
Taip, reikia pabraidyt ir prisiminimų pievomis. Kas mes būtume, be savo praeities, be ilgesio?
Anonimas
Sukurta: 2011-10-07 21:28:04
Nusimeskit tą nugyventą laiką nors mintyse ir vėl taps gera kaip kadais )
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-10-07 13:10:49
Ir tyliai, tyliai kalba medžiai primiršti,
Dabar, turbūt, jie siekia aukštą, gilų dangų.
Net suklusau...
Vartotojas (-a): Morkiuks
Sukurta: 2011-10-07 13:04:25
Net pasitikrinau, ar tikrai niekas prie kojų nesiglausto.....
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-10-07 11:09:45
Baugu vertinti kaip atskirą kūrinį.
Bet – žinokite! – vainiko pynimas yra stebimas...