Ji klajoja naktimis
Ir mylimąjį šaukia be garso.
Apačioj upė tamsiomis vilnimis
Žiba ir su pasauliu ją saisto.
Toj upėj žvejojo jos mylimas
Ir perlus jai rinko.
O dabar jai einant visi tyli, mat
Karas jį pasirinko.
Savo vėrinį ji išleido
Ir perlus išmėtė atgal į upę.
Žiba ašaros ant veido
Kai tamsa ją supa.
Žmonės kalba, kad ji proto neteko
Kai perlų žveją negyvą išvydo.
Tik upė vis taip pat ramiai teka
Ir plukdo tolyn jos nuotakos šydą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-08 23:47:30
Labai labai tiesioginė prasmė. Nieko jokios refleksijos nūdienai.
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2011-10-08 16:03:39
Bravo. Čia galima rasti ir turinį ir siužetą ir
nepriekaištingą eiliavimą. Nieks to nepastebi – kodėl?..
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-10-07 11:04:35
...gal nelabai užsirūstins Autorė, jei viešame atsiliepimo laukelyje pasiūlysiu Jai bandyti savitą kūrybą, nes turbūt pati pastebėjo, kad nelabai dėkinga (pvz., kandžių atsiliepimų pavidalu) gauti teisingas pastabas: bendrybių apie žinomus literatūroje personažus rašymas veda į niekur!
Jei supyksite, ką gi – aš prie tokio pykčio jau pripratintas...
Bet susiimkite ir dalinkitės savąja kūryba, gerai?
Ačiū.