Ji klajoja naktimis
Ir mylimąjį šaukia be garso.
Apačioj upė tamsiomis vilnimis
Žiba ir su pasauliu ją saisto.

Toj upėj žvejojo jos mylimas
Ir perlus jai rinko.
O dabar jai einant visi tyli, mat
Karas jį pasirinko.

Savo vėrinį ji išleido
Ir perlus išmėtė atgal į upę.
Žiba ašaros ant veido
Kai tamsa ją supa.

Žmonės kalba, kad ji proto neteko
Kai perlų žveją negyvą išvydo.
Tik upė vis taip pat ramiai teka
Ir plukdo tolyn jos nuotakos šydą.