Mes ganydavom Dievo karvutes.
Jos nenešė laimės, tik prišaukdavo lietų.
Ir taip per dieną, išbarstę pakely raudonas saujas,
Skubėdavom namo vienplaukiai ir be skėčių.

Tau po suknele rangėsi begėdis vėjas
Ir tu sustodavai, tuščius delnus prispaudus prie krūtinės,
Ir žvelgdavai, kaip iš dangaus benamės boružėlės
Lašais bejėgiais krenta žemės tykančion purvynėn.

Ir veltui tiesėme rankas, ir bridome į balą,
Ir bandėm vėjyje džiovint sparnus,
Ir veltui grįždavom kasdien namo sušalę,
Ir slėpdavom pasuolėj purvinus batus...

Kas rytą raudoni taškeliai pasiklysta,
Kas dieną šaukia lietų savo maldomis
Ir nepaliauja vakarais į žemę kristi,
Tartum tik čia savus namus surasdami.