dar pakalbėki su manim, lietau,
taip reikia tavojo artumo,
pažliugusiu rudens keliu –
jis man ir tau,
išeikim link savęs,
link neliesto baltumo
dar nežydėjusių pusnim laukų,
palikdami tuštėjančių dienų paikumą
kalbėk, kai tavo išbučiuoto lapo skrydis
prapuls voratinkliais puoštų
žolynų plaukuose,
kalbėk dienų tėkmėj, ne sapnuose,
ne vakar, o dabar, kai laukiu,
kuomet valiūkiškai žavus ruduo
kasdieną keičia savo kaukes
aš to artumo polėkį, lietau, jutau,
kai tavimi ant žemės nukritau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2011-10-07 00:37:47
žavu...
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-10-06 20:03:58
Labai patraukianti eilėraščio pradžia.
Anonimas
Sukurta: 2011-10-06 19:45:55
žiogui pritariu, įprastas. bet ir gražus, man ir pabaiga tinka :)
Anonimas
Sukurta: 2011-10-06 18:41:50
gražiai, net labai gražiai
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-06 17:27:46
Ruduo-lietus-žmogus. Tradicines rudenines melancholijos pavyzdys.
Taciau pradzia suregzta neblogai, deja, dar nė neįpusėjus įklimpta į klišes: jis man ir tau, dienų tėkmė ir pan.
Poetizmų gausa "prilipina" tekstui dirbtinumo etiketę.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-10-06 17:09:54
kalbėk, kai tavo išbučiuoto lapo skrydis
prapuls voratinkliais puoštų
žolynų plaukuose,
...koks paslaptingai gražus ruduo...