dar pakalbėki su manim, lietau,
taip reikia tavojo artumo,
pažliugusiu rudens keliu –
jis man ir tau,
išeikim link savęs,
link neliesto baltumo
dar nežydėjusių pusnim laukų,
palikdami tuštėjančių dienų paikumą

kalbėk, kai tavo išbučiuoto lapo skrydis
prapuls voratinkliais puoštų
žolynų plaukuose,
kalbėk dienų tėkmėj, ne sapnuose,
ne vakar, o dabar, kai laukiu,
kuomet valiūkiškai žavus ruduo
kasdieną keičia savo kaukes

aš to artumo polėkį, lietau, jutau,
kai tavimi ant žemės nukritau...