Ateik, naktie, į man žadėtą sapną
Balto mėnulio nekaltu žvilgsniu,
Pro sodo obelį, pro tamsią eglės šaką
Užlieki žemę savo sidabru.
Tegul ramybėje nuskęs lig ryto
Neužbaigti žmonių darbai,
O klevo lapams, kur nukrito,
Žalia žolė bus kaip namai.
Ateik, naktie, be vėjo gausmo
Ir be sunkių vandens lašų,
Dienoj pavargusį priglauski,
Pradžiuginki ramiu miegu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-10-06 06:46:04
Patiko ypač eilutė - klevo lapams, kur nukrito, žialia žolė bus kaip namai )
Vartotojas (-a): never_ever
Sukurta: 2011-10-05 23:22:14
Man, žinot, ką priminė? Pirmą sniegą su šaltuku. Kai ant rudeniškų klevo lapų vakare ima kristi snaigės ir ryte jie būna smagiai trapūs ir apsnigti... :) Grožis. Galbūt suteikė tokį įspūdį šiuo ,,Užlieki žemę savo sidabru."
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-10-05 23:19:13
skaitau ir matau tą puikią nakties nuotrauką, pagauta nuotaika ir puiki nuotrauka
Anonimas
Sukurta: 2011-10-05 21:49:00
Puikus diptikas su:
http://zaliazole.lt/gallerygoto/action/viewphoto/pid/23277/
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-10-05 21:45:51
Kaip eilėraščio dalį priimkite ir nuotraukėlę "Ateik, naktie".