Ateik, naktie, į man žadėtą sapną
Balto mėnulio nekaltu žvilgsniu,
Pro sodo obelį, pro tamsią eglės šaką
Užlieki žemę savo sidabru.

Tegul ramybėje nuskęs lig ryto
Neužbaigti žmonių darbai,
O klevo lapams, kur nukrito,
Žalia žolė bus kaip namai.

Ateik, naktie, be vėjo gausmo
Ir be sunkių vandens lašų,
Dienoj pavargusį priglauski,
Pradžiuginki ramiu miegu.