Rudenį verkiantys medžiai
Ieško žvilgsnio Tavo akių.
Skaisčios rytmečio ašaros
Lietumi verkiu lūpų tavų...
Paukščiai meilės trupinius lesa
Ir gelmėj paskandintus jausmus.
Mano nemigą ragana neša
Ir išdraiko plaukus tavo juodus...
Stūksau kalnu kopų viršūnėje
Plaukiu upėmis – rankomis ir svajomis
Atsiliepk, apkabink, nepaleiski,
Būkim saulėje – amžinybėj – laisvi...
Avija
2011-10-04 10:09:36
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-10-10 20:56:12
Mano nemiga ragana neša --> kuri kurią neša? Nosinę užkabinus pasikeičia prasmė, o be nosinės - lieka klaida.
labai klišiškas: ir ruduo, ir medžiai, ir ašaros, ir žvilgsnis, ir lūpos, ir paukščiai, ir meilė - visko vienoje vietoje yra gerokai per daug.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-10-04 12:05:00
prarastos meilės nostalgija?
Jausmingas, bet padrikas...