Tegu mūsų vardus paviešina,
Kasdieniniam pamokslui baigiantis.
Nemokėjom mylėti dieviškai,
Gal todėl šitaip gelia velniškai
Kai tariu „apsirikot adresu“,
Į namus pasibeldusiam viešpačiui,
Kai iš naujo pieniniai kalasi,
Lygiagrečios tiesės kai liečiasi,
Kai ūmiu negalėjimu susergi,
Nesulaukęs nakties konsiliumo,
Kai dėkoju plienui perkūnsargių,
Jei bent voltą tavęs pasiima
Žaižaruojančio iškrovom geismo.
Kai kas rytą rišu kaklaraišti,
Kai skriaudikei tari – “atleisk man”
Aš - guodėjui – “atleista, pamiršta”
Tu, tikriausiai, šėtoniškai gundantis,
Aš, turbūt, Magdaliete gimusi…
Gal todėl taip bijau komunijos,
Gal todėl neprašai išrišimo.
Pelkė
2011-10-03 08:42:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-10-03 19:03:28
Kas išmoksta ir sau, ir kitiems atleisti, nebereikia prašyt išrišimo.
Eilinį kartą įtraukėt...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-10-03 17:09:00
Toks papurtantis gerokai... :))
Anonimas
Sukurta: 2011-10-03 17:05:03
geras eilėraštis, man Jūsų kūryba patinka, kiek skaičiau )
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-10-03 14:26:15
Taip, įtraukiantis kaip pelkė...
Vartotojas (-a): patylom
Sukurta: 2011-10-03 13:32:21
Skambus stiprus ir prikaustantis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-10-03 09:45:24
Tu, tikriausiai, šėtoniškai gundanti,
Magdaliete,
šventa dar netapusi…
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-10-03 08:48:47
! labai giliai