Tegu mūsų vardus paviešina,
Kasdieniniam pamokslui baigiantis.
Nemokėjom mylėti dieviškai,
Gal todėl šitaip gelia velniškai

Kai tariu „apsirikot adresu“,
Į namus pasibeldusiam viešpačiui,
Kai iš naujo pieniniai kalasi,
Lygiagrečios tiesės kai liečiasi,

Kai ūmiu negalėjimu susergi,
Nesulaukęs nakties konsiliumo,
Kai dėkoju plienui perkūnsargių,
Jei bent voltą tavęs pasiima

Žaižaruojančio iškrovom geismo.
Kai kas rytą rišu kaklaraišti,
Kai skriaudikei tari – “atleisk man”
Aš - guodėjui – “atleista, pamiršta”

Tu, tikriausiai, šėtoniškai gundantis,
Aš, turbūt, Magdaliete gimusi…
Gal todėl taip bijau komunijos,
Gal todėl neprašai išrišimo.