4
Kartu su paukščiais susiruošusiais išskrist
Keliu ir aš rudens sparnus savus į dangų.
Bijau pakilt aukštai, nenoriu vėl nukrist,
Kaip kažkada, pamest svajonę savo brangią.
Iš debesų nulis lietaus lašais šaltais.
Kasnakt plonės mėnulio ratlankis išlenktas.
Ir vėl sapnuosis kelias praeities veidais,
Nubėgęs mano kelias, metų nuridentas.
Draugai kažkur tenai, paliko užmaršty.
Visai gal ne draugai, tiktai gal pakeleiviai...
Ir plaukia, plaukia debesys pikti, pilki,
Rikiuojasi, rikiuojasi tartum kareiviai.
Danguj pakilo vaivorykštė supindus
Štai, vėlei puošias medžiai šitaip padabinti...
spika
2011-10-01 14:31:29
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-10-02 13:23:54
Be ironijos neišeitų plačiau pakomentuoti :D
Kad labai neskriausčiau:
"Bijau pakilt aukštai, kad vėlei nenukrist" - "pakilt", "aukštai", "nenukrist" (labai originalu). Viliuosi, kad kada nors pavyks tekstus išauginti iš paauglystės (mažiau skaitykit 16-mečių blogus ir daugiau knygas).
Anonimas
Sukurta: 2011-10-02 08:33:22
gražūs tie sonetai )
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-01 20:10:18
kad vėlei nenukrist >> bendratis nevartojama kartu su kad.
nulis lietaus lašais šaltais >> "griozdiška" konstrukcija
Visai gal ne draugai, tiktai gal pakeleiviai... >> gal,gal...
pakilo vaivorykštė >> ką padarė?
Štai, vėlei puošias medžiai šitaip padabinti >> kaip šitaip?
kalbama dėl kalbėjimo, o kas liečia kūrinį - jis dar nė nesukurtas...