4

Kartu su paukščiais susiruošusiais išskrist
Keliu ir aš rudens sparnus savus į dangų.
Bijau pakilt aukštai, nenoriu vėl nukrist,
Kaip kažkada, pamest svajonę savo brangią.

Iš debesų nulis lietaus lašais šaltais.
Kasnakt plonės mėnulio ratlankis išlenktas.
Ir vėl sapnuosis kelias praeities veidais,
Nubėgęs mano kelias, metų nuridentas.

Draugai kažkur tenai, paliko užmaršty.
Visai gal ne draugai, tiktai gal pakeleiviai...
Ir plaukia, plaukia debesys pikti, pilki,
Rikiuojasi, rikiuojasi tartum kareiviai.

Danguj pakilo vaivorykštė supindus
Štai, vėlei puošias medžiai šitaip padabinti...