Tarsi ir nebuvo manęs kare –
Aš skaičiavau debesis.
Visą dieną ir dar vakare
Galvojau: kiek toli dangus tęsis
Per smėlį ir kalnus svetimus
Gal būt ligi vandenyno?
Iš savęs ilgesingus metus atimu,
Noriu vandens iš dangaus, ne vyno.
Ir kada mistinis trimitininkas
Sutrimitavo, kad karas baigėsi,
Neieškojau kas kaltininkas,
O kas tik prie laužo šildėsi.
Kada vėl sugrįžau į Žemę,
Buvau jau mažas vaikas.
Draugai seniai auksą iš jos semia,
Jau pamiršo, kas yra saikas
Mes susėdome prie derybų stalo
Sulošti su degtine pokerį.
Nuo mirties kvapo plaukai pabalo...
Ir tu danguj už mane išgeri...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sizoidinis berniukas
Sukurta: 2011-10-01 17:35:52
Ne, nebuvo čia eilėraščio. Latentic pasakė viską šiuo atveju.
Anonimas
Sukurta: 2011-10-01 13:49:24
nuoširdumas - kur jis?
Anonimas
Sukurta: 2011-10-01 13:21:34
kai pripilstoma degtinės, išdalinamos kortos ir pokalbiai vyksta apie nieką, tai taip ir išeina- niekas arba niekalas. tarsi gražu būtų šitaip kariauti, kai nė vienos kulkelės savo neįdedi, parako nė kvapo. originalumo nulis, viskas girdėta. kam apietai rašyti, kas jau kitų perteikta. dalink kortas iš naujo.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-10-01 11:19:36
Rašyčiau-,,sulošti PRIE degtinės...,, Šiaip mane sudomino.Visai nieko kūrinėlis.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-10-01 11:06:13
Pataikavimas rimui visiškai viską sugadina.
Jei kūrinio pradžia ir paskutinis posmas dar domina, tai posmas apie grįžimą į Žemę atrodo absurdiškas. Taip pat nepalankus kūriniui šis "griozdas": " mistinis trimitininkas/ Sutrimitavo ".
Ir pavadinimas nėra visiškai tai, kas papildytų ar atskleistų mintį.