Tarsi ir nebuvo manęs kare –
Aš skaičiavau debesis.
Visą dieną ir dar vakare
Galvojau: kiek toli dangus tęsis

Per smėlį ir kalnus svetimus
Gal būt ligi vandenyno?
Iš savęs ilgesingus metus atimu,
Noriu vandens iš dangaus, ne vyno.

Ir kada mistinis trimitininkas
Sutrimitavo, kad karas baigėsi,
Neieškojau kas kaltininkas,
O kas tik prie laužo šildėsi.

Kada vėl sugrįžau į Žemę,
Buvau jau mažas vaikas.
Draugai seniai auksą iš jos semia,
Jau pamiršo, kas yra saikas

Mes susėdome prie derybų stalo
Sulošti su degtine pokerį.
Nuo mirties kvapo plaukai pabalo...
Ir tu danguj už mane išgeri...