Keliavo per pasaulį pilką
Trisdešimt septyni aitvarai.
Nuliūdę jie iš jausmų verpė vilną,
Stebėjo, kuo tu tapai.

Po saule esi tik lietaus krislas,
Smiltelė melsvoj širdyje,
Pasiekti padanges yra tavo tikslas,
Nebe gyvenimo, jau nebe.

Kodėl nori daug, nors visai neturi?
Paklausė tavęs praeiviai pikti,
O tu atsakei „Auksas žiba gražiai“
Ir staiga po jų kojom purvu pavirtai.

Užgeso saulužė, medum nemaitina,
Nėra dėl ko džiaugtis, tik verkt.
Šventintą vandenį aitvarai skraidina
Žmogystos varikliui sutept...