Su benamiu vėju skrieju rytų peizažais.
Gaudau suskirdusius bučinius,
            lyg šukes išbarstytus.
Šaukiu Tave. Ir žodžiai
            tiesiasi ties veidu,
Ir skęsta lūpų drėgmėj.
Aidas atsiliepia iš nepaliesto patalo,
Kur blėsta ant pagalvės
            palikti Tavo bruožai.
Ir vėl rankos siekia nykstančio pasaulio,
Atsisveikinimo maldoj ištirpusių
            žodžių galūnių.
Jos bando sudraskyti laiką,
            kad nebeskaudintų.
Kol dar sklendžiam kartu, bet
            jau neliesdami vienas kito.
    Vis dar žvilgsniais suaugę.