Kai tą kartą į žemę lijo kaštonais, aš dar buvau vos didesnė už senelio aulinius. Klūpėdama ant neseniai išplautų medinių nedažytų grindinio lentų jaučiau, kaip drėgmė skverbiasi į mano vaikišką kūną ir sąmonę. Ir kas čia vyksta, kodėl visi tokie susirūpinę ir nuliūdę? Niekaip negalėjau suprasti. O mama, mane ramindama, aiškino, kad senelis nori atsiprašyti už padarytas klaidas bei nuodėmes ir susitaikyti. Negalėjau patikėti, kad, būdamas mums toks geras, bent pirštu galėjo nuskriausti kokią musę.
Kitame kambaryje pro šiek tiek pravertas duris mačiau baltai paklotoje lovoje ir baltais lininiais marškiniais gulintį jau visiškai žilą savo senelį. Jo marškiniai buvo prasegti. Gal... kokios penkios sagos nuo dažno sagstymo visiškai laisvai tabalavo ant išsitampiusių siūlų. Net ir tada, būdama toli nuo jo, kitame kambaryje, užuodžiau, kaip jis kvepia citrinomis. Senelis jas labai mėgo gerti su čiobrelių arbata ir tuo pačiu pavaišinti mane.
Bet kažkas šiandien ketėsi – tas kvapas panašėjo į degančio vaško kvapą. Pakreipusi galvą į šoną, ant stalo pamačiau degančia žvakę ir pastatytą sidabrinį kryželį, kurį rytais ir vakarais jis pabučiuodavo. O kai atidžiau apžvelgiau kambarį, pamačiau ir vyriškį juoda iki žemės suknele. Jis kažkuo viena ranka tepė senelio delnus, o kita ranka, laikydamas knygą, garsiai skaitė: Dievo motin, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą...
– Dievo motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą...
Neįtikėtina, kad ir pati po keturiasdešimties metų stoviu prieš juoda suknele vilkintį vyriškį, laikau atverstus delnus, bandydama atsiprašyti už savo padarytas klaidas ir nuodėmes.
– Viešpatie, kaip atsidūriau ties dvasinio kracho riba? Ir kodėl dar iš vaikystės trim dydžiais didesni senelio lininiai marškiniai man smaugia gerklę?
Akys kaip du pertvinkę ežerai liejasi iš krantų, palikdamos gilią vagą ties nosies kampeliais ir pripildydamos burną sūraus, aitraus skysčio. Jaučiuosi tokia nuoga ir permatoma kaip tas stiklo lakštas, kuris, krisdamas ant žemės, tuoj padarys didžiulį bum, subyrėdamas į milijonus nesuskaičiuojamų šukelių, ir mano prabėgusios vasaros džiaugsmas sprogs kaip muilo burbulas.
Atsisveikindama su juodos suknelės savininku pajutau palengvėjimą. Nors dar ežerai liejosi iš krantų, bet jie jau buvo nebe tokie aitrūs. Jie maišėsi su dangaus vandeniu ir neleido suprasti, kurie mano, o kurie Aukščiausiojo.
Eidama gatve dar ilgai murmėjau sau po nosimi: pasigailėk manęs, nusidėjėlės, pasigailėk nusidėjėlės... daugiau jokių juodų suknelių, jokių...
Mano supratimu, sunkiausias žingsnis buvo žengtas: gavau palaiminimą, man buvo atleista.
Po savaitės juodas minčių sukneles pakeitė balti ligoninės chalatai. Operuosiantis gydytojas buvo patrauklus vaikinas, su galva, visada geros nuotaikos, besišypsantis. Jis labai gerai suprato savo svarbą ir kaip prasimušti šitame pasaulyje. Tiesiog The Beatles berniukas, kuriam priklausytų visas Londonas. Tai man neleido pasijausti svarbesnei už jį ir prisigalvoti visokių nesąmonių.
Nors pasiruošimo etapas truko visą savaitę, laikas prabėgo greitai.
Iš vakaro sukalbėjusi už savo daktarą vieną Tėve Mūsų ir vieną Sveika Marija, tą naktį lengvai snūduriavau, visiškai negalvodama apie manęs laukiantį įvykį. Pro pravertas palatos duris matėsi, kaip koridoriumi zuja seselės. Vakar po pietų per žinias pranešė apie baisią avariją, kaip automobilis partrenkė keturiasdešimt šešerių metų moterį, kuri, išėjusi iš gėlių parduotuvės, bėgo pro stovintį autobusą. Jos kūną apklojo rankose laikytos trisdešimt baltų rožių, greitai tapusios raudonomis. O jau po dešimties valandų medikų kovos už jos gyvybę – ji buvo vežama į gretimą palatą, šalia manęs. Tą naktį jos alsavimą jaučiau net per sieną...
Iš visų palatos ligonių mano rytas prasidėjo anksčiausiai. Pirmoji gavau adatos dūrį į minkštą vietą. Paskui pasirodė mano Angelas Sargas. Šį kartą jo veidas buvo santūresnis, lyg bepriklausytų tik pusė Londono. Jo ilgi, švelnūs pirštai paniro į mano plaukus. Nykščiu apibrėžė jam patinkančią vietą. Greitai rankos šilumą pakeitė šalto metalo prisilietimas. Ant ką tik išplautų palatos grindų pabiro juodų plaukų sruogos. Be ilgų ceremonijų, viską palikęs sutvarkyti seselei, daktaras dingo ilgo koridoriaus gale.
Mano jausmai ir protas buvo kažkur laikinai pasišalinę. Nejaučiau jokios baimės net tada, kai ant nuogo kūno vilko drobinius baltinius su saga nugaros pusėje, kurios vis tiek neleido užsisegti. Po kelių minučių ir aš jau važiavau tuo pačiu koridoriumi, kuriuo nuskrido Angelas.
Operacinės durys buvo tokios plačios, kad pro jas galėjo dar dvi lovas ant ratukų įvežti. Visur vyravo balta spalva. Prie operacinio stalo stovėjo keturi jauni asistentai, o prie galvūgalio – pusamžė anesteziologė. Prisimenu, kaip mane keliant iš lovos ant stalo kažkas pasakė, kad operacinis stalas yra šildomas ir kad man visiškai nebus šalta. Tarp visų šitų veidų nemačiau mane operuosiančio gydytojo veido, tik virš galvos – didžiulį kompiuterį su ryškiomis lempomis ir kažkokį metalinį lanką. Šiek tiek bandžiau įsivaizduoti, kaip ten bus įtaisyta mano galva.
Kai maždaug po trisdešimties valandų pramerkiau akis, supratau, kad mano galva vietoje, o kairiojoje pakaušio dalyje – tvarsčių kalnas, kurį prilaikė tinklinė kepuraitė, užtempta iki pat antakių. Pažvelgusi į šalia stovinčios spintelės metalinį kraštą, pamačiau savo atvaizdą su nuo smilkinio iki nosies rudą jodo dėme, o pro kairįjį petį už nugaros pro palatos langą - auliniais batais apsiavusį ir raudonų klevo lapų kepurę užsidėjusį žingsniuojantį senelį rudenį. Jis dosniai barstė žemę kaštonais, o krentantys lapai švelniai šnarėjo gyventi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-10-27 21:51:29
Kiekviena mintis turi savo temą.
Tiesiog nežinau kokios temos ieškojote mano kūrinyje, bet ačiū, kad nepatingėjote skaityti.
Ir dar noriu išreikšti savo nuomonę, kad nebūtina „ iš kairės“ kartoti dešimt kartų, jį reikia pajausti.
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2011-10-20 15:05:37
Ne į temą.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2011-10-06 11:13:29
Panaudota per daug jungtukų "ir". Reikia nereikia šis jungtukas pridedamas, lyg lydimasis sakinio ženklas. Gramatinių klaidelų, kablelių ne vietoje pasitaiko. Reiktų tekstą pataisyti. Nesupratau perėjimo nuo senelio prie pagrindinės herojės aprašymo. Įvyko staigus minties peršokimas.
Bet kažkas tekste yra, tokio hipnotizuojančio ir sukrečiančio. Tokio realaus, įtikinančio, ypač pabaiga.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-09-30 00:02:57
Deja, tikrai negalėčiau šio kūrinio pavadinti novele, greičiau memuarais.
Kitas dalykas, apie ką pagalvojau beskaitydama - aprašomi gana dramatiški įvykiai, bet skaitytojas paliečiamas tik paviršutiniškai - nupasakojama kas-kaip-kur ir tiek. Manau, jei autorius nori kalbėti apie ligoninę su tokia pašaipėle kaip čia bandoma, jis turėtų būti labai pasikaustęs.
Veikėjos paveikslas manęs deja irgi neįtikino - juk tai turėtų būti 40-50-etė, bet pasakoja kaip dvidešimtmetė.
Labiausiai vykusi vieta - apie senelį.
Buvau susiruošusi šį tą parašyti apie kalbinius aspektus, nes ir ten nemažai kabliukų. Bet tiek to. Manau, pasakiau, kas svarbiausia.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2011-09-29 18:19:01
„Klūpėdama ant neseniai išplautų medinių nedažytų grindinio lentų jaučiau“ - grindinys negali būti iš lentų. Iš jų gali būti tik grindys;
„Operuosiantis gydytojas buvo patrauklus vaikinas, su galva, visada geros nuotaikos, besišypsantis. “ - būtų labai keista, jei vaikinas būtų be galvos.
Maldų pavadinimus derėtų išskirti kabutėmis, o pačios maldos žodžius rašyti pasviruoju šriftu.
Tekstas man nesisieja su novele. Taip, glaustas pasakojimas, bet nėra nei konflikto, nei intrigos. Ne veltui į konkurso skelbimą įdėta nuoroda į puslapį, kuriame galima rasti novelės apibrėžimą.
Kairės man buvo mažoka. Gal reikėjo daugiau nuorodų. Pavyzdžiui, duris į senelio kambarį mergaitė matė pasisukusi kairėn, moterį po avarijos paguldė kairioje palatoje, o tada kairys smilkinys. Ruduo - taip, yra. Ir ne tik kaip metų laikas. Kaip užsnūdimo, išėjimo, laikino sąstingio, pasiruošimo pokyčiams ir rimties metas.
Tačiau tekstas neblogas. Gal vietomis prasimuša šnekamoji kalba (kaip kad vietoje apie galvą), tačiau nuoširdus, apie individualią patirtį. Man labai patiko sagos. Reikėjo teksto pabaigoje prie to grįžti. Reikšminga ir vaizdinga detalė. Gal vėliau „vyrą su juoda suknele“ derėtų įvardinti kaip kunigą. Kai kalbama iš vaiko pozicijos - taip, žavu šitaip įvardinti. Tačiau kai kalba suaugusi moteris, nelabai gražiai skamba. Beje, atsisakyčiau ir žodžio „krachas“. Labai sunkus ir prie teksto nederantis žodis.
Stengiausi pažiūrėti objektyviai, gal net kritiškiau, nes parašyti pagyrimą lengva, o štai pamatyti tai, kas slypi po pirmo įspūdžio, perskaičius tekstą, ir turinio - sunkiau.
Visada džiaugiuosi, kai poetai pabando rašyti prozą ir jiems neblogai sekasi :)
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2011-09-29 10:06:38
...Kai žinai, kad tai tikra ir niekas neišgalota ir taip gražiai su rudeniu susieta - sujaudina...
...bijau ir prašyti tęsinio...
Gyvenimas nesibaigia rudeniu, nors tai ir gražiausias, man, metų laikas...
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-09-29 10:02:13
Žavi pabaiga ir Angelas Sargas savimi pasitikintis. Prasmingi ženklai.
Puikus kūrinys. Gera skaityti Autorės prozą:)
Anonimas
Sukurta: 2011-09-29 09:13:10
Yra ruduo atėjęs iš kairės, yra netikėta pabaiga ir žodžių septyni šimtai su viršumi, o svarbiausiai yra įdomus pasakojimas, atitinkantis konkursdo nubrėžtus kriterijus. Bent jau aš taip manau.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-09-28 23:22:27
Gyvas, šviesus pasakojimas apie labai sudėtingą gyvenimo laikotarpį.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2011-09-28 22:53:50
aiškūs ir vaizdingai perteikti išgyvenimai. Ačiū už gražią pradžią.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-09-28 21:26:52
Labai ašri patirtis kalba...bet , kadangi tai praeitis...sveikinu su konkurso padaryta pradžia...labai atitinka pagal konkurso pavadinimą...
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-09-28 20:52:49
Gilūs išgyvenimai , bet apie juos geriau skaityti negu išgyventi pačiam. Liepsniuk, laikykis!Lapai šnara gyventi.