Kai tą kartą į žemę lijo kaštonais, aš dar buvau vos didesnė už senelio aulinius. Klūpėdama ant neseniai išplautų medinių nedažytų grindinio lentų jaučiau, kaip drėgmė skverbiasi į mano vaikišką kūną ir sąmonę. Ir kas čia vyksta, kodėl visi tokie susirūpinę ir nuliūdę? Niekaip negalėjau suprasti. O mama, mane ramindama, aiškino, kad senelis nori atsiprašyti už padarytas klaidas bei nuodėmes ir susitaikyti. Negalėjau patikėti, kad, būdamas mums toks geras, bent pirštu galėjo nuskriausti kokią musę.

Kitame kambaryje pro šiek tiek pravertas duris mačiau baltai paklotoje lovoje ir baltais lininiais marškiniais gulintį jau visiškai žilą savo senelį. Jo marškiniai buvo prasegti. Gal... kokios penkios sagos nuo dažno sagstymo visiškai laisvai tabalavo ant išsitampiusių siūlų. Net ir tada, būdama toli nuo jo, kitame kambaryje, užuodžiau, kaip jis kvepia citrinomis. Senelis jas labai mėgo gerti su čiobrelių arbata ir tuo pačiu pavaišinti mane.

Bet kažkas šiandien ketėsi – tas kvapas panašėjo į degančio vaško kvapą. Pakreipusi galvą į šoną, ant stalo pamačiau degančia žvakę ir pastatytą sidabrinį kryželį, kurį rytais ir vakarais jis pabučiuodavo. O kai atidžiau apžvelgiau kambarį, pamačiau ir vyriškį juoda iki žemės suknele. Jis kažkuo viena ranka tepė senelio delnus, o kita ranka, laikydamas knygą, garsiai skaitė: Dievo motin, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą...

– Dievo motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą...
  Neįtikėtina, kad ir pati po keturiasdešimties metų stoviu prieš juoda suknele vilkintį vyriškį, laikau atverstus delnus, bandydama atsiprašyti už savo padarytas klaidas ir nuodėmes.
– Viešpatie, kaip atsidūriau ties dvasinio kracho riba? Ir kodėl dar iš vaikystės trim dydžiais didesni senelio lininiai marškiniai man smaugia gerklę?

Akys kaip du pertvinkę ežerai liejasi iš krantų, palikdamos gilią vagą ties nosies kampeliais ir pripildydamos burną sūraus, aitraus skysčio. Jaučiuosi tokia nuoga ir permatoma kaip tas stiklo lakštas, kuris, krisdamas ant žemės, tuoj padarys didžiulį bum, subyrėdamas į milijonus nesuskaičiuojamų šukelių, ir mano prabėgusios vasaros džiaugsmas sprogs kaip muilo burbulas.

Atsisveikindama su juodos suknelės savininku pajutau palengvėjimą. Nors dar ežerai liejosi iš krantų, bet jie jau buvo nebe tokie aitrūs. Jie maišėsi su dangaus vandeniu ir neleido suprasti, kurie mano, o kurie Aukščiausiojo.
Eidama gatve dar ilgai murmėjau sau po nosimi: pasigailėk manęs, nusidėjėlės, pasigailėk nusidėjėlės... daugiau jokių juodų suknelių, jokių...
Mano supratimu, sunkiausias žingsnis buvo žengtas: gavau palaiminimą, man buvo atleista.

Po savaitės juodas minčių sukneles pakeitė balti ligoninės chalatai. Operuosiantis gydytojas buvo patrauklus vaikinas, su galva, visada geros nuotaikos, besišypsantis. Jis labai gerai suprato savo svarbą ir kaip prasimušti šitame pasaulyje. Tiesiog The Beatles  berniukas, kuriam priklausytų visas Londonas. Tai man neleido pasijausti svarbesnei už jį ir prisigalvoti visokių nesąmonių.

Nors pasiruošimo etapas truko visą savaitę, laikas prabėgo greitai.
Iš vakaro sukalbėjusi už savo daktarą vieną Tėve Mūsų ir vieną Sveika Marija, tą naktį lengvai snūduriavau, visiškai negalvodama apie manęs laukiantį įvykį. Pro pravertas palatos duris matėsi, kaip koridoriumi zuja seselės. Vakar po pietų per žinias pranešė apie baisią avariją, kaip automobilis partrenkė keturiasdešimt šešerių metų moterį, kuri, išėjusi iš gėlių parduotuvės, bėgo pro stovintį autobusą. Jos kūną apklojo rankose laikytos trisdešimt baltų rožių, greitai tapusios raudonomis. O jau po dešimties valandų medikų kovos už jos gyvybę – ji buvo vežama į gretimą palatą, šalia manęs. Tą naktį jos alsavimą jaučiau net per sieną...

Iš visų palatos ligonių mano rytas prasidėjo anksčiausiai. Pirmoji gavau adatos dūrį į minkštą vietą. Paskui pasirodė mano Angelas Sargas. Šį kartą jo veidas buvo santūresnis, lyg bepriklausytų tik pusė Londono. Jo ilgi, švelnūs pirštai paniro į mano plaukus. Nykščiu apibrėžė jam patinkančią vietą. Greitai rankos šilumą pakeitė šalto metalo prisilietimas. Ant ką tik išplautų palatos grindų pabiro juodų plaukų sruogos. Be ilgų ceremonijų, viską palikęs sutvarkyti seselei, daktaras dingo ilgo koridoriaus gale.

Mano jausmai ir protas buvo kažkur laikinai pasišalinę. Nejaučiau jokios baimės net tada, kai ant nuogo kūno vilko drobinius baltinius su saga nugaros pusėje, kurios vis tiek neleido užsisegti. Po kelių minučių ir aš jau važiavau tuo pačiu koridoriumi, kuriuo nuskrido Angelas.

Operacinės durys buvo tokios plačios, kad pro jas galėjo dar dvi lovas ant ratukų įvežti.  Visur vyravo balta spalva. Prie operacinio stalo stovėjo keturi jauni asistentai, o prie galvūgalio – pusamžė anesteziologė. Prisimenu, kaip mane keliant iš lovos ant stalo kažkas pasakė, kad operacinis stalas yra šildomas ir kad man visiškai nebus šalta. Tarp visų šitų veidų nemačiau mane operuosiančio gydytojo veido, tik virš galvos – didžiulį kompiuterį su ryškiomis lempomis ir kažkokį metalinį lanką. Šiek tiek bandžiau įsivaizduoti, kaip ten bus įtaisyta mano galva.

Kai maždaug po trisdešimties valandų  pramerkiau akis, supratau, kad mano galva vietoje, o kairiojoje pakaušio dalyje – tvarsčių kalnas, kurį prilaikė tinklinė kepuraitė, užtempta iki pat antakių. Pažvelgusi į šalia stovinčios spintelės metalinį kraštą, pamačiau savo atvaizdą su nuo smilkinio iki nosies rudą jodo dėme, o pro kairįjį petį už nugaros pro palatos langą - auliniais batais apsiavusį ir raudonų klevo lapų kepurę užsidėjusį žingsniuojantį senelį rudenį. Jis dosniai barstė žemę kaštonais, o krentantys lapai švelniai šnarėjo gyventi.