Santrauka:
Kai diena ir naktis buvo vienodo ilgumo visoje žemėje. Tą akimirką, kai pilnatis lietė plačiai atmerktas akis. Aplinkui girdėjosi griaudėjančio žmonių nuovargio ir nerimo aidai. Praėjo lygiai 8 žemes metai kaip ji ėjo keliu link budrumo ir ramybės.
Blyškiaveide,
regiu garuojančią rasą
romiai nustebusia kakta
konkorėžine liauka
amžinąja akimi
lieti neišsakytas
tūkstantines
dvasios keliones
nuogas it raganos akis matau
šilkinę tylos miglą
maloniai skaudžią
vidaus balsu palaiminančią
tiesą
kurią nebylumu dar vakar
piešei į ryto pragiedrulius
laukimui ilgai netrukus
visi be vargo jus
pokyčių griausmu
plyšaus neramios godžios saujos
gandrai paliks kurčias vietas
ledynai tirps ir lis rūkais
į sumeluoto derliaus arimus
į šimtamečius netikrumo rūmus
visas jautrias vietas
galėsime uždengti
tik
vienintele ir paprastumu taip sudėtingą
visas ribas pražengusią
vadinkim
meile
paimt ją į namus, tuščius laukus,
apleistas arklides,
į kapines išmirusių vilkų,
plikas kirtavietes miške
į tave, save
---
Blyškiaveide,
vis dar rasa tarp antakių
mėnuo išgaruoja
ar jauti?
dievai nebyliai sveikina
šiandieną atsitiko
tavo Pabudimo diena
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Lauksmė
Sukurta: 2011-10-04 16:19:24
Ačiū už grižtamąjį ryšį, man jis svarbus ir įdomus.
Pasidalinsiu savo mintimis, ką norėjau pasakyti tomis eilutėmis. Juk eilės neturėtų virsti monologu, pasikalbėjimu su savimi, turbūt visada turiu kad ir mažai sau verbalizuotą vidini norą būti bent "trupinėlį" išgrista...
Tad...
"nustebusia kakta
konkorėžine liauka
amžinąja akimi"
Apie trečiąją akį, gebancią matyti, jausti "povandeninius dalykus", išorinių ivykių prasmes, intuityviai ir ne tik matuoti, sverti ir priimti teisingus sprendimus sprendžiant kompleksines gyvenimiškas situacijas:)
Trimis eilutėmis pereinama iš materijos į subtilųjį lygmenį.
Pirmasis - fizinė trečiosios akies vieta - kakta. Antroji - kur kas giliau, tam tikra smegenų dalis, kurioje, manoma, yra trečioji akis. Na ir trečioji atspindi šio įstabaus "darinio" paskirtį - sielos buveinę, amžiną ir nepriklausomą nuo erdvės, laiko...
Tolesni eilėraščio "vingiai" palydi į jaunos moters regėjimus, ateities aiškiaregystes, pranašaujančias stiprėjančius priežasties-pasekmės dėsnius. Ir vaistu tam, kas vadinama apokalipse arba dvasine 2012 metų transformacija. Daugybė skirtingų žmogiškų istorijų, sielos žaizdų ir paklydimų galima išsigydyti ir išgydyti tik žengiant meilės visa kam keliu...
Aprašomas dvasinių praktikų (Santraukoje tai atsispindi - 8m.)suaktyvintas jaunos moters sąmoningėjimas ir meditatyvinis regėjimas. Iš dalies jūs teisūs, sąmoningumo kismas gali būti tolygus, ištęstinis proceas, tačiau jį gali lidėti ir ryškesni proto "nuskaidrėjimai", daugiapakopiai virsmai ;)
O santrauka man pasirodo prasminga pabrėžti lygiadienio svarbą, kaip šio nuskaidrėjusio proto patyrimo foną, fizinę, gamtinę aplinką...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-09-30 00:00:35
pasirinkta daug abstrakčių dalykų, "didelių prasmių", kurios kritikuotoją nuteikia pagarbiai žvelgti į "protingą tekstą".
bet ar viskas logiška? ar niekas nesužaista? konkorėžinė liauka, renkanti grauojančią rasą ir pan.
labai daug pagirtinų vietų, bet tekstą reikėtų, mano subjektyvia nuomone, gryninti.
čia nėra klišių, nėra klaidų, tik poetinės potencijos nesuvaldymas.
Anonimas
Sukurta: 2011-09-28 21:35:01
Kiek daug paslėptų prasmių, sąsajų. Vis sudėtingėjantis. Dedikacija? Rafinuota, įtaigu, bet ar paliečia širdį. Juk čia jai?
P.s. Labai ilgai žvelgiau į pirmąjį...Aštriais disonansais skambantis. Kalbėjimas tarsi iš gelmės, pašnibždomis, Jums vienai suprantamais ženklais, aliuzijomis. Šį prasmėmis padalinote: vieną atidavėte mums, kitą (paslaptimi) pasilikote sau..
Anonimas
Sukurta: 2011-09-28 17:01:31
turbūt per daug klausėte Igorio Kofo, todėl ir atsirado toks dalykas, kaip atsitikimas - Kofas dainuoja - atsitiko meilė, taip?
Anonimas
Sukurta: 2011-09-28 16:58:39
atsitiko :) hm..negerai, kai taip atsitinka ir žodis ne vietoje ir dar kai kas. metaforos turi suktis apie tai, ką tu rašai - jei pokyčiai, tai apie juos, dvasios keliones minėjai - kur, kur toji dvasios kelionė? nematau nei laukimo, apie jį irgi užsiminta. ketvirtame posme paaiškėja apie ką bylojama buvo iki tol, bet, kaip sakoma meilė nėra žvangantys cimbolai. kai metaforoms žvangant, jos nustelbia eilėraštį.