Blyškiaveide,
regiu garuojančią  rasą
romiai nustebusia kakta
konkorėžine liauka
amžinąja akimi
lieti neišsakytas
tūkstantines
dvasios keliones

nuogas it raganos akis matau
šilkinę tylos miglą
maloniai skaudžią
vidaus balsu palaiminančią
tiesą
kurią nebylumu dar vakar
piešei į ryto pragiedrulius

laukimui ilgai netrukus
visi be vargo jus
pokyčių griausmu
plyšaus neramios godžios saujos
gandrai paliks kurčias vietas
ledynai tirps ir lis rūkais
į sumeluoto derliaus arimus
į šimtamečius netikrumo rūmus

visas jautrias vietas
galėsime uždengti
tik
vienintele ir paprastumu taip sudėtingą
visas ribas pražengusią
vadinkim
meile

paimt ją į namus, tuščius laukus,
apleistas arklides,
į kapines išmirusių vilkų,
plikas kirtavietes miške
į tave, save

---
Blyškiaveide,
vis dar rasa tarp antakių
mėnuo išgaruoja
ar jauti?
dievai nebyliai sveikina
šiandieną atsitiko
tavo Pabudimo diena